Knygos
Romanai (1925)
Poezija (617)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Meilės ir mirties menas

Meilės ir mirties menas Knyga apie meną kaip gyvenimą

Taip pavadinčiau įspūdį, kurį sukėlė perskaityta nauja knyga. Ir vieta jai lentynoje – lyg tyčia ar netyčia – atsirado šalia pernykštės Jono Melniko „Pasaulio pabaigos“. („Abi jos panašios, nesusipeš“, – pagalvojau ir neperkėliau naujokės kitur.) Ir tebeskaitomas Donaldo Kajoko „Kazašas“ šalia. Pakištas po Sauliaus Tomo Kondroto novelių rinkiniu.

Bet ar ši mintis apie Petro Venclovo trijų apysakų rinkinį „Meilės ir mirties menas“ yra originali? Jau trylika knygų išleidęs prozininkas tikrai yra girdėjęs panašių savo kūrybos vertinimų. Neturėtų ji pačiam autoriui būti ir svetima, nes rašymas seniai tapo kasdieniu jo rūpesčiu, o literatūrinis profesionalumas jam reiškia ir duonos kąsnį, ir gebėjimą meistriškai darbuotis plunksna. Rašau, nes nieko kito ir „nemoku“, – viešai pristatant šią naują knygą yra prasitaręs P. Venclovas. Manyčiau, tai – ne tik sąžiningas, bet ir gyvenimo patikrintas autoriaus prisipažinimas. Padedantis susivokti, kodėl autorius rašo, kaip rašo, ar verta jį skaityti.

O vis dėlto ką skaitytojui reikštų įvardytas mano įspūdis? Ir jam – nieko naujo. Primena amžinas antikos laikų tiesas: menas gali tapti žmogui jo gyvenimu, o gyvenimas gali būti menas, ir apie tą literatūros žmogaus paradoksą pasakoja „Meilės ir mirties menas“.

Tiesa, šiandien ne kiekvienam skaitytojui toksai paradoksas patrauklus. Iš literatūros kaip visada tebesitikima labai įvairių, bet kitokių malonumų. Dažniau – ne literatūrinių, o paraliteratūrinių. Estetinės vertybės – ir tradicinės, per amžius tikrintos, patikrintos, ir postmoderniosios, kuriomis niekas netiki ir nepasitiki, bet kurias „pripažįsta“ esant, – skaitytojui nėra svarbiausios. Net lietuvių filologijos studentų sąmonėje estetinis knygos teksto skaitymo malonumas pastūmėtas į pašalį. O juk skaitytojų, kurie atsiverčia knygą be rimtesnio literatūros specifikos išmanymo, yra kur kas daugiau nei filologų. Taigi dažniausiai tebeieškoma mimetinės prozos, kuri pasakotų apie skaitytojų gyvenimą pačiomis paprasčiausiomis jo vaizdų formomis.

O šiuo atveju jos tikrai nėra svarbiausios.

Man atrodo, kad „Meilės ir mirties menas“ yra artefaktas, taigi autoriaus proto ir vaizduotės sukurtas tekstas, ir tasai „dirbtinumas“, tasai sąmoningas teksto kūrybos aktas nėra nuo skaitytojo slepiamas. Atvirkščiai, jis yra vieša rašytojo ir skaitytojo susitikimo vieta. Literatūrinės kultūros agora.

Į ją, kaip ir į bažnyčią, ne visi ir pėstute tebevaikštantieji užsuka. Ratuotieji tikrai dažniau pamato ne ją, o pakelės degalinę.

Tad nauja P. Venclovo knyga sužavės ne kiekvieną. Kuris ne kuris skaitytojas gali pastūmėti ją į šalį, tardamas: intelektualų žaidimai, XXI a. teksto alchemija. Kam ji mums, literatūroje ieškantiems gyvenimo?

Ne tik aš apie tai pagalvojau, bet ir autorius, be abejonės, tai žino.

Žodžio alchemija ar archeologija XXI a. yra elitinių interesų ar tikslų pasaulis. Jame labai mažai skaitytojų. Kai kurie bėga nuo jo šalin. Gyvenimas ir kitaip komplikuotas. Kam tasai literatūros komplikuotumas? Todėl ir minėtą agorą išmintingasis P. Venclovas rentė kaip pakelės motelį ar degalinę su aukštai vėjyje plazdančiomis serviso vėliavomis, – pavargusį, tingesnį ar primityvesnį pakeleivį viliodamas į tradicinius, bet patikimus spąstus.

Savaime suprantama, literatūrinius.

Taigi gal kiekvienas knygoje užtiks sau peno. Apysakose juk esama daug ko, kas kai kurių autorių naujas knygas užkelia į labiausiai perkamų ar skaitomų knygų topų viršūnes.

Juk „niekas nenori mirti“, tad ir mūsų laikais vertybių piramidės viršuje – žmogaus gyvybė. Tokios piramidės nereikia ieškoti Egipte, ji stūkso čia pat, mūsų keliuose ir laukuose, gatvėse ir namuose. Socialinėse politinėse ir etinėse aktualijose. Netgi garuojančiame kavos puodelyje, netgi TV rodomame „realybės šou“. Esame gal ir savižudžių tauta, bet skaitytojas su kavos puodeliu prie TV ekrano mažiausiai panašus į charakiri meistrą. Jis – žiūrovas. Profesionalus.

Kiekvienam tebepatinka pasakojama istorija su sumaniai slepiama pabaiga, už gerą anekdotą visada esame linkę padėkoti šypsena, vadinasi, tebeveikia senas kaip literatūra jaukas – siužetas, kurį postmodernūs autoriai seniai „sušaudė“ ir palaidojo. Tereikia jį, siužetą, reanimuoti, papudruoti „didžiojo pasakojimo“ siūles ar randus, kaip daroma europiečių „euroromanuose“ ir amerikiečių bestseleriuose.

P. Venclovas – daug perskaitęs ir tebeskaitantis prozininkas, pats parašantis taiklių recenzijų apie margaplunksnes kolegų lietuvių rašytojų knygas, tad puikiai išmano literatūrinio teksto vilionių anatomiją. To išmanymo jis nė nemano slėpti, atvirkščiai, tiki, kad vilionių drama skaitytojo bus pastebėta ir įvertinta.

Visų trijų apysakų siužetuose – aštri intriga, amžinųjų vertybių – gyvenimo ir mirties – spindesys, likimo slėpiniai, meilės vilionės ir pan. Pirmojoje („Kelionė. Mirtis ir mergelė“) pasakojama apie į nusižudžiusio jaunystės draugo laidotuves važiuojantį („tranzuojantį“) seną vyrą, kuriam likimas „pamėtėja“ aštuoniolikametę pakeleivingo automobilio vairuotoją, mergelę, kuriai taip pat rūpi savižudybė. Užsimezga dialogas (polilogas) tarp trijų pagrindinių apysakos veikėjų (pasakotojo, jo jaunystės bičiulio ir „mergelės“). Jaunystėje bičiulių kartu rašytas eilėraštis apie mirtį tampa skaitytojo vaizduotę ir mintį provokuojančiu motyvu, parengiančiu egzistencinius, bet tuos pačius klausimus kitų dviejų apysakų veikėjams. Kūryba – gyvenimas ar mirtis, sveikata ar liga?

„Mirtį ir mergelę“ bene lengviausia perskaityti kaip mirties (savižudybės) mimetinių ženklų pėdsakus. Jie, anot autoriaus (prisipažinimo ne knygos tekste), turi netgi sąsajų su personažų prototipais.

Vis dėlto pamirškim realistinei prozai tokius svarbius prototipus – visai ne šiuolaikiškas tikrovės šmėklas.

Apdairesniam skaitytojui jau pirmoji apysaka yra ir pirmasis artefakto ženklas: nereikėtų iš knygos laukti tik gyvenimo tiesos, tik moralės, tik lengvo tikrovės atpažinimo. Viskas joje kelis kartus užkoduota. Pagal M. Lotmaną ar A. J. Greimą? Pagal M. Foucault? Ne, pagal P. Venclovą. Ir pagal skaitytojo pasirengimą ar gebėjimą ryžtis teksto „dekodavimui“. Kaip ir prieš dvejus metus išleistoje knygoje „Susapnuoti gyvenimai“, P. Venclovas neskuba nubrėžti aiškios ribos tarp sapno ir realybės, tarp to, ką pasakoja jis, knygos pasakotojas, ir to, ką gali pridurti, išgyventi skaitytojas.

Esu stebėjęs, kaip tuščiuose laukuose modernūs matininkai „ieško“ tikslių būsimo namo ar žemės sklypo koordinačių: jie pasistato siųstuvus ir imtuvus, „susikalbančius“ su sputnikais, kurie ir pranešinėja tos vietos, kur matininkas stovi su siųstuvu, koordinates. Vienu informacijos šaltiniu nepasitikima.Sputnikų susirandama bent keli, kartais per dešimt, štai tada jau ryškėja ne tik metrai, bet ir decimetrai, net centimetrai. Taip gimsta techninio tikslumo stebuklas vidury didelio lauko, perfrazuojant vieno autoriaus romano antraštę.

Kažkas panašaus prasideda ir gali gimti literatūrinio artefakto erdvėse: gyvenimo dalykai jose pamatuojami, tik neįprasti tų dalykų masteliai. Kitokios jų formos. Formos klausimas artefakto atveju yra savaime itin svarbus.

Todėl greitam skaitytojui patarčiau sulėtinti žvilgsnį ir į apysakų tekstą įsižiūrėti kuo atidžiau. Viena vertus, jame daug simuliakrų. Taip, tų pačių, kurie mums labai nepatinka. Kita vertus, tik Daukanto aprašytame Lietuvos miške esama atsitiktinių ir lasytinų medžių, sodininko (P. Venclovo) pasodintame ir prižiūrėtame parke – kažin.

Antrosios apysakos „Šmėklos. Raudonoji tamsa“ siužetas ne mažiau intriguojantis. Trisdešimtųjų metų gimimo veikėjas ligoninės palatoje laukia mirties ir prisimena beveik septynių dešimtmečių gyvenimą. O jame štai ko esama: vengdamas sovietinės kariuomenės, atsiduria miške tarp partizanų, vėliau jis kagėbistų užverbuojamas ir pakartoja Kosto Kubilinsko „žygdarbį“ – išduoda kovos už Lietuvos nepriklausomybę draugus. Saugumiečių perkrikštytas pradeda gyventi svetima pavarde ir kita biografija. Studijuoja, myli, veda, mokytojauja, direktoriauja... Daugtaškis reikalingas. Išvardijimas nepasako visko, skaitytojas turėtų pats perskaityti, ką „raudonojoje tamsoje“ teko patirti dvigubos biografijos sovietiniam žmogui. (Sovietinis skaitytojas gal skaitė Maxo Frischo ar kito autoriaus romaną apie atminties netekusius žmones, sovietinis žiūrovas gal žiūrėjo kino serialą apie genialų žvalgą Štirlicą, bet „Raudonoji tamsa“ – ne apie tai, ne apie tai...) Sunki toji personažo atmintis ir patirtis. Kur kas sunkiau nei pirmoje apysakoje, matyt, skaitytojui seksis iš siužeto šukelių susidėlioti fabulos mozaiką, tačiau tekstas dėl to niekuo dėtas. Jis toks pat meistriškas, tik – sudėtingesnis. Nes sudėtingesnis šioje apysakoje meninis mirties ir gyvenimo kodas.

Vertinant apysaką literatūrinės pasakojimo technikos atžvilgiu, joje lyg ir nieko naujo, kaip ir pirmojoje. Atvirkščiai. Daug kas kvepia second hand, t. y. XX a. jau žinomu literatūriškumu, tačiau modernioji proza yra išmokusi tokį įspūdį peržengti. P. Venclovas virtuoziškai manipuliuoja simboliais, metaforomis, sinonimais ir kitais prozos poetikos instrumentais, lyg ir labai paprastomis kalbos priemonėmis primena kalbos daugiareikšmiškumą, ir jau tik skaitytojui palieka atsakomybę už tai, ko jis pats kitaip nei banalioje modernioje prozoje neįsivaizduos, kokių naujų reikšmių pagal intertekstualumo generalines galias „nesugeneruos“.

Trečioji apysaka „Tremtis. Meilės ir mirties menas“ – pati erdviausia šio artefakto (knygos) struktūra. Jos sudėtingumo įspūdis autoriaus primenamas kultūriniais istoriniais ženklais, kurių daugelis mūsų be žodynų (žinynų) negali ir prisiminti. Pasakojama apie poeto Publijaus Ovidijaus Nazono (43 m. pr. Kr.–18 m. po Kr.) kūrybą, nors apysakos pradžioje atsiribojama nuo tikrosios romėnų poeto biografijos. Tarytum skaitytojui dar reikėtų priminti, kad literatūra – sąlygiškas dalykas! Siužetas yra super, itin intriguojantis, be to, labai universalus ir pristatantis egzistencines kuriančio žmogaus gyvenimo situacijas. Meilės scenos ir jos meno pamokos turėtų būti patrauklios net tiems, kurie iš klasikinės novelistikos teįsiminė Bokačo „Dekameroną“ ar iš visų Nabokovo knygų tėra pavartę vien „Lolitą“. Ak, tas plazdantis pakelės degalinės su moteliu vėliavos šilkas! XXI a. jis juk kiekvieną traukia lovon su pakeleivinga mylimąja pailsėti. Tačiau jau sakyta – čia, Tomuose, kur priverstas tremtyje gyventi ir mirti didis poetas, kita tikrovė. Čia nesiilsima. Kūniški ir kiti malonumai čia reiškia visai ką kitą, nei mums pirmiausia ateina į galvą.

Publijus Nazonas, talentingas ir žymus poetas, buvo ištremtas iš imperijos sostinės į Tomus, nes išvydo tai, ko pavaldinys neturėjo teisės pamatyti – kraujomaišiškos cezario meilės sceną. (Kiekvienas juk ką nors keisto ar draudžiamo yra išvydęs, ir ką?) Tolesnis siužetas gražiai supina mitologinės, vaizduotės kuriamos ir istorinės (?) tikrovės siūlus. Lyg kosminiame graikų teatre veikėjai ir jų likimai palydimi griausmingo juoko. Gal dievų. Gal mūsų? O juk juoktis lyg ir nėra iš ko ar dėl ko. (Tarytum esame pakviesti į kūrybos dramą.) Poeto gyvenimas tremtyje toliau gilina dvasines kūrybos kančias ir didina (sekina) kūrybinę energiją. (Tarytum meilės ir mirties menas, kaip tema ar įvaizdis iškeltas į knygos antraštę, turėtų skaitytojui asocijuotis tik su dramatiškomis ar net tragiškomis poetinės kūrybos peripetijomis.)

Bet yra kitaip. Visaip yra. Tai – kaip? Ogi yra pagal Venclovą. (P. S. Nereikėtų supainioti su kitais – venslovais ar venclovomis.) Ir pagal mane. Pagal jus, skaitytojau. Jeigu perskaitysite šią išmintingą ir žaismingą apysakų knygą. Gyvenimas yra (nėra) menas, bet ir menas gal yra (nėra) gyvenimas. (Sakinį palieku suredaguoti „Nemuno“ redaktoriui arba jo skaitytojui. )

Tad gal recenzentas pataria net elitiniam skaitytojui ko nors kito pasiieškoti? (Juk daug tų naujų knygų.) Ne, atvirkščiai. Bandykite. Juk turite gražią progą pasitikrinti savo literatūrinį skonį ar literatūrinę valią.

Jeigu jūs suvokiate, kad šiandien menas negali apsimetinėti gyvenimu, o pats kuria gyvenimo formas, steigia savo karalystę, kuri jums patraukli, turėtumėte nenusivilti. Recenzentui atrodo, kad ji patiks jums ar bent tikrai verta jūsų dėmesio. Dėl daugelio jums, skaitytojau, patikėtų meniškumo klodų. Ji netempia į perdėto modernumo pusę. Joje atsispindi saikingos moderniosios prozos pamokos. Savos (autoriaus) ir kitų – lietuvių ir pasaulio literatūros – rašytojų. Gal dėl to joje toks ryškus vertybių tvarkos pojūtis, nors su ta vertybių tvarka ar jos pajauta, be abejo, visaip atsitinka. Sunku net pasakyti, kokia ji. Iš kur ji šioje knygoje. Gal toji tvarka gauta iš Jahvės, gal – iš Alacho. Lygiai taip pat tikėtina, kad – iš Ovidijaus. Jeigu skaitytojui tai pasirodytų keista, mano nuomone, keistumo įspūdis irgi brangintinas. Bet kuri vertybių (moralinių, estetinių, politinių) tvarkos steigtis yra vertybių vertybė.

Baigti norėčiau primindamas, kad P. Venclovo apysakose svarbi kalba. Ji banali, juk sava, lietuvių, bet – graži. Gana turtinga. Stilistiškai sklandi ir skaidri. Vos vienu kitu korektūros riktu tesubjaurota. Tačiau – anksčiau minėtų įžvalgų kontekste – apgaulinga. Juk jos sunki ir dramatiška misija: išreikšti mums nežinomo artefakto, trijų apysakų, giliąsias, nematomas, negirdimas, nežinomas puses. Susieti daiktą, jausmą, mintį su žodžiu yra nelengvas, bet įstabus menas. (Meilės ir mirties žodis?) Parandovskis jį vadino žodžio alchemija, Foucault – kultūros archeologija. Smagu tęsti jų įžvalgas. Norėčiau pridurti – dieviškas, vertas mūsų protėvio Adomo, kuriam Dievas buvo patikėjęs įvardyti visus savo kūrinius, tačiau gal vertėtų ir išbraukti tą žodį. Gal perdedu, kreipdamasis į dangiškąsias jėgas.

Tikrai, matyt, ne dieviškas. Paprastas, kasdienes. Svarbias tiems, kurie yra suvokę ir sąmoningai pasirinkę literatūrą kaip LDK (Literatūros didžiąją kunigaikštystę), kurią išmintingai bei žaismingai valdo ir autorius, ir skaitytojas.

Tik kur šiandien jos ieškoti, tokios LDK?

Gal kauniškiame Karo muziejuje? Mirties menas jame tikrai mus pasitiks. O meilės menas? Gal reikės prasikirsti sieną iš Karo į Čiurlionio galeriją?

Panašu, kad apysakų autorius to ir telaukia. Ir jau skambina policijai.
Vytautas Martinkus
2008-01-16
 
Kita informacija
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 263
Kodas: ISBN 978-5-415-01969-4
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą