Meilės ir mirties menas

Pavasaris – geras laikas mąstyti apie egzistenciją, laiką, gyvenimą kasmet iš naujo gyvybės link besiveržiančiame pasaulyje. Saulės vis daugiau, nuo jos skleidžiasi žmonės ir žolės, praeidamas nužvelgi besikalančias pavasariop tulpes ar dilgėles – smilkteli mažytis pavydo dygliukas. Mat auga – ir jokių galvos skausmų apie būtį, prasmę, vietą pasaulyje, keroja sau, praeiviui akį džiugina. Smagu. Štai žmogui kitaip: viskas ir liūdniau, ir rimčiau. Bent taip sufleruoja mūsų rašytojų knygos. Subjektyvios egzistencijos ir objektyvios laiko tėkmės santykis, laiko ir žmogaus laike suvokimas, paralelių tikrovių sankirtos dėl mįslingų priežasčių šiandien tampa aktualios ne vienam kūrėjui. Šie klausimai – bene ryškiausias bent kelias neseniai išleistas knygas vienijantis bruožas, kaip antai tiesioginis šių problemų gvildenimas D. Kajoko romane „Kazašas“, L. Inio romane „Pamišėliai ir šventosios“, P. Venclovo apysakų knygoje „Meilės ir mirties menas“. Pastaroji knyga – mąslių apysakų tercetas. Trys apysakos, „Kelionė. Mirtis ir mergelė“, „Šmėklos. Raudonoji tamsa“, „Tremtis. Meilės ir mirties menas“ pasižymi darniomis fabulomis ir itin skirtinga menine erdve.

Pirmoji jungia šiandieną ir retrospektyvą, pasakotojo jaunystės laikų Vilnių, o keliaujant į seniai pamiršto draugo laidotuves, iš pažiūros bepras­mis laiko gaišimas, pasirodo, nulemia veikėjos Sesilės apsisprendimą nenusižudyti. Autorius minėtą kelionę į susitikimą su kito mirtimi, kuri išnyra kaip miglotas, personifikuotas personažas, supina su žydinčio pavasario motyvais. Gan įprasta gyvenimo situacija, reikmė nuvažiuoti į kažkieno laidotuves, įgyja filosofinį prieskonį: „Kai išgirsti tokią nesmagią naujieną, beveik visada atrodo, kad mirtis ką tik praėjo pro šalį. (...) Valandėlę sulaikai kvapą, suvoki: praėjo, šį kartą praėjo. Tik tamsus mirties žvilgsnis nuslydo tavo veidu. (...) tada tvokstelėjo mintis: turiu važiuoti! Juk ne veltui toji, kuri išsivedė Albertą, užsiminė jam apie mane! Ką jai reiškia šimtas ar pusantro šimto kilometrų? Turiu nulenkti jai galvą, turiu pabuvoti ten, kur ji neseniai stabtelėjo savo kelyje. (...) Ir štai aš tranzuoju kartu su jaunimu. Gerai dar, kad oras puikus: pavasario žaluma“ (p. 7–9). Siužetas klostomas iš poros linijų, šios laiko kreivės nuolat susikerta. Pagyvenusį pasiryžėlį pavėžėti sustoja jaunutė mergaičiukė, taigi autorius ištraukia ir skirtingų kartų tarpusavio santykių kortą, jos dėka šmėsteli pirmoji intriga. Gi buvęs pažįstamas, ne itin artimas draugas, tampa savotiška kūrybinio egocentrizmo, gal net vadinamojo „susireikšminimo“ alegorija. Kaip ryškėja iš atveriamos retrospektyvos, buvęs tuščiagarbis, ne itin maloni persona: „Albertas Žadeikis buvo kupinas puikybės arba, kaip anais laikais sakydavome, „sirgo didybės manija“. Jam patikdavo niekinti kitus, žiauriai neapkęsdavo rusų, keikdavo juos susiriesdamas (iš tiesų turėjo tam pamatą: jo tėvas mirė Sibiro tremtyje), o man dažnai kartodavo: „Pamatysi, tavo vaikai mokysis skaityti iš elementoriaus, kuriame puikuosis mano eilėraščiai! Ir jie kals juos atmintinai!“ (p. 17–18). Eilėraštis visoje apysakoje tik vienas – dar jaunystėje Alberto parašytas, ir apie mirtį: „Mirtis – mano sesė, ji patalą šiurkštų man kloja, / Į miegą belaikį ji rengia mane; / Ji užvelka baltą marškonį, akis man užspaudžia, / Atšalusią kaktą bučiuoja karštai“ (p. 20). Šis mirties motyvas nuolat iškyla visame tekste: laidotuvių faktas, eilėraštis, pasakotojo prisipažinimas, kad jie tuomet buvę du naivūs berniokai, prisiskaitę visokių literatūrų, bet nieko nepatyrę gyvenime – ir staiga įsimylėję mirtį kaip kokią „šviesiaplaukę gražuolę, viso universiteto pažibą, praėjusią kita gatvės puse ir net nežvilgtelėjusią į mus“ (ten pat). Kelionės pertrauka –­­ užsukti į Liškiavą, aplankyti kapinių, keistas Sesilės noras „paskraidyti“ balansuojant ant piliakalnio krašto... Panašu, jog teksto intriga ir tikslas veriami skaitytojo akims pamažėle: kas toji puikybė, kas tos varžytuvės ir studijų laikų muštynės dėl talentų viršenybės? Visi egoizmai ir netgi egoizmų vertinimai nublanksta tiek amžinų, tiek laikinų dalykų akivaizdoje: „...gniauždamas kumščius, rėkia ir kažkam grasina; girtas prancūziškai deklamuoja Rembo ar Bodlero eilėraštį ir tyčiojasi, kad nieko nesuprantu. „Primityvas!“ Nurimai, drauguži, beveik piktdžiugiškai pasakiau mintyse. Mirtis ir ne tokius pašėlėlius ištiesina; kur tavo andainykštė puikybė? Kur talentas, „kuriuo taip beatodairiškai tikėjai?“ (p. 28). Intriga ir apysakos prasmė spėtina, keliasluoksnė. Antai minėtasis Albertas, pasirodo, visą gyvenimą rašė, šiam reikalui engdamas aplinkinius: žmonai neleido net garsiai su kaimyne kalbėtis, kad netrukdytų rašyti, nervingas, piktas ir irzlus nugyveno gyvenimą, o baigė jį pasikabindamas ant virvės. Ir nepaliko jokio vertingesnio kūrinio. A, dar pridėsime, kad ir būsimą žmoną jaunystėje paveržė iš pasakotojo. Pikta ir beprasmė egzistencija – peršasi mintis. Kokiam tikslui autorius šitokią aprašinėja? Sklandus pasakojimas, autentiški herojų – studentų, nuoširdžių provincijos gyventojų – charakteriai, praeities ir dabarties sankirtos lėtai dėlioja viską į savas vietas. Autorius tarsi nejučiomis daro išvadą – neįmanoma nuspėti, koks sprendimas ir kada, gal netgi atrodąs kvailai ir beprasmiškai, paveiks gyvenimą vienaip ar kitaip, kartais – kardinaliai ir iš esmės. Taigi visa keista kelionė, net galbūt keistai beprasmiškas Alberto gyvenimas ir dar beprasmiškesnė mirtis paskatina jaunąją Sesilę atsisakyti savižudybės: „Bet paskui, kai pamačiau jūsų draugą, tokį baisų, sudarkytą mirties... kai sužinojau, kad jis pats prisišaukė giltinę, kai išgirdau, kaip netolerantiškai apie jį kalba... (...) pradėjau suprasti, kad tai –­ ne protestas, o paprasčiausias pralaimėjimas, silpnumas...“ (p. 62). Tokiais atvejais verta pasvarstyti apie Dievo planą, kurio žmonės gali ir neįžvelgti, išmintingai pasamprotauti apie būties prasmę, gyvybę, kaip dovaną, ir pasaulį, kaip didžiulę nuostabią dovaną. Tik, aiman, ne visada susivokiame, ką su ja veikti. Atsakymą, kaip ir pritinka klasikinio modelio atomazgai, autorius pateikia ryžtingu pabaigos akcentu: „Et, pasakiau pats sau, verta keliauti. Verta keliauti net į pamiršto draugo laidotuves“ (p. 63).

Antroji apysaka taip pat jungia praeitį ir dabartį, senų poelgių atspindžius šiandienos akivaizdoje. Buvęs partizanas Stanislovas Baltrėnas, grasinant sušaudymu, užverbuojamas sovietų saugumo, išduoda saviškius. Dėl jo kaltės žūva kovos draugai, o jis visam gyvenimui lieka Judošiaus rubliais susaistytas su okupacinėmis jėgos struktūromis: „Sąjūdžio laikais norėjai visur eiti, dalyvauti, būti minioje, gėrėtis pagražėjusiais žmonėmis, apsikabinti, dainuoti. (...) Tačiau vakarais paskambindavo Antanas Mikulskis arba kas nors kitas. „Taip taip, – sakydavo anonimas, – mes tave matome, bet tu visur eik, žvalgykis, klausykis kalbų, įsidėmėk veidus, sužinok pavardes... neabejok, kad tavo žinių mums tikrai prireiks“ (p. 107). Herojus pamiršta daug ką, net vaikaitę, tačiau išdavystės – ne, ir jokios pastangos nepadeda. Sparčiais žingsniais autorius matuoja daugiau nei pusės šimtmečio Lietuvos istoriją ir jos fone blaškomą individą: pokaris, sovietmetis, Sąjūdis, ekonominė griūtis, žmonėms pagrindus iš po kojų išmušę ekonomikos bankrotai, laukinis verslo su kriminogeniniu prieskoniu laikotarpis... Keliami esminiai klausimai: kiek Dievas atleidžia, o kiek kartos neužmiršta? Ar vaikai sumoka už tėvų kaltes? Ar Judas gali išauginti patriotą? Gyvenimas su kaltės našta, priklausant nekenčiamam okupantui, ir pasiteisinimo prieš save patį paieškos – ką lėmė sprendimas, priimtas prieš šešiasdešimt metų? Taigi autorius analizuoja asmens motyvaciją istorinių pervartų sūkuriuose – ir prievartos aparato žaidimą su žmonių sielomis. Įtaigūs pokario rezistencijos vaizdai tolydžio pinasi su filosofinėmis įžvalgomis, skausminga ligoninės realybe. Antai herojaus jaučiamas skausmas po kojos amputacijos kartkartėmis virsta egzistencinio skausmo, sąžinės balso metafora. Nors, tikėtina, autorius oportunistinio sukirpimo personoms to balso suteikia kone per daug – tiek filosofijos, tiek ir istorijos pavyzdžiai rodo, kad šiam tipažui būdinga susikurti pasiteisinimus bet kokiu atveju. Susiformuoti savą nuomonę skaitytojui tikrai pagelbės rėžianti, autentiška pasakojimo maniera. Manding, jaunosios kartos skaitytojams knyga praverstų ir kaip papildomas sovietinės okupacijos laikotarpio pažinimo šaltinis, nes kontekstas, saugumo taikyti psichologinio spaudimo metodai atkuriami gan sugestyviai. Ypač dialoguose su grubiai realistiškais MGB majorų gundymais, tai viena išraiškingųjų apysakos pusių: „Molodec, parenj. Mums tokių reikia. (...) O gal tave vilioja darbas MGB struktūrose? Mums labai reikia lietuvių. Parašyčiau gerą rekomendaciją, po kiek laiko gautum laipsnį. Žinai, kokį atlyginimą gauna mūsų pareigūnai? 5000 rublių! O darbininkų ir tarnautojų algos apie 500 rublių, nėra ką ir lyginti“ (p. 121). Žvelgiant į šią apysaką kaip į literatūrinę tikrovės refleksiją šiandien, peršasi daug klausimų, pvz., ar iš tiesų dera pripažinti, kad eksstribai lygiai tokie pat nukentėjusieji, kaip ir Lietuvos partizanai, ir t. t. Žodžiu, prozininkų plunksnos neretai užkliudo aktualias temas. Kūrinyje kruopščiai stengiamasi sudėlioti taškus ant „i“, rasti bendrą vardiklį situacijai spręsti. Iš dalies autorius pataiko: „...no­rėjau tik gyventi, išlikti gyvas. Žmonės pirmiausia turėtų pasmerkti tą jėgą, aklą jėgą, laužiusią mūsų nugarkaulius, gniuždžiusią mūsų dvasią ir pavertusią mus aukomis, kuri dabar suabstraktėjo, daugelis veidų susiliejo į beveidę masę, ir nebėra kam atsakyti už įvykdytus nusikaltimus. Jiems svetima gyvybė buvo nelyg pro mikroskopą matomas vabalas, tinkantis jų didžiajam komunizmo eksperimentui“ (p. 108). Viskas būtų daugmaž sudėliota į vietas, ir net galėtume veikėją užjausti. Tačiau autorius vėl panardina skaitytoją stačia galva į tamsią pastarojo prigimtį: po visų pasiteisinimų pasirodo, kad jam užteko niekšystės išprievartauti jauną moksleivę, pasinaudojus tarnybine padėtimi. Taigi nuopuolio istorija nesibaigia. Įdomu, kad autorius netikėtai išplečia atsakomybės skalę: „Bet argi tu vienas taip darei, Vytautai Kemežy? Kur jau ten: kaip paaiškėjo, metų metais panašius pranešimus, skundus ir ataskaitas kurpė akademikai, mokslininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, rašytojai, dailininkai, aktoriai, sportininkai ir netgi kunigai. (...) Štai ką reiškia užslėptas pyktis, pavydas, baimė, šuniškas nuolankumas ir vergiška ištikimybė kruvinai Kremliaus penkiakampei (...) lengviausia žmonėms be įsitikinimų, pažiūrų, be tėvynės meilės ir moralės: kas beatsitiktų, neskauda, negildo paširdžių, negraužia sąžinės, nereikia apsispręsti ir ryžtis, smerkti ar gėrėtis, ieškoti tiesos ir teisingumo, žiūrėti į praeitį ir galvoti apie ateitį“ (p. 140–141). Menine įtaiga ypač nustebina apysakos pabaiga. Iš pažiūros tarsi nieko sudėtingo, o efektas stiprus. Tačiau telieka intriga, kam įdomu – tepasiskaito.
iliustracija

Trečioji apysaka – apie ištremtą iš senovės Romos filosofą Publijų Nazoną. Remdamasi užuominomis į faktus ir istorines asmenybes, drįstu spėti –­ jo prototipas bus bene garsusis Romos meilės poetas Ovidijus. Jo mintys sumišę su sapnais ir vizijomis, o skursdamas šiaurės krašte, imperijos pakraštyje, regi ateitį – čia pakliūsiančius Sibiro tremtinius. Sapnų, realybės, laiko ir erdvės ribos vėlgi susilieja. Formuojama savotiška, nepavaldi griežtai loginei laiko sekai meninė erdvė. Žmogaus kančios, atstumtojo vidiniai potyriai, vienatvės temos apysakoje pagelbsti rutulioti amžinąsias, ontologines problemas. Stengiamasi atkurti kuo autentiškesnę aprašomo laikotarpio atmosferą. Daugeliu atvejų, tiek kuriamos nuotaikos, tiek konkrečių detalių, terminologijos, pasakojimo būdo dėka, rezultatas neblogas. Išskyrus gal vieną vietą, kur fantazija šiek tiek viršija ligšiolines istorikų interpretacijas: imperatoriaus Augusto ir jo vaikaitės Julijos, ištremto poeto mylimosios, istoriją. Gal todėl, kad faktologinė medžiaga kiek menkiau prieinama ir pažįstama, o gal ir todėl, kad laisvai interpretuoti faktus – kiekvieno beletristo plunksnos reikalas. Šiuo atveju imperatoriaus Augusto bei jo palaidu elgesiu garsėjusios vaikaitės Julijos istorijoje imperatorius rodomas kaip ištvirkęs senis, užsiiminėjantis incestu. Laisvai elgtis su faktais kūrėjams leistina, tačiau įtaigus pasakojimas gali kokį naivesnį skaitytoją ir suklaidinti... Istorikai linkę imperatorių Augustą apibūdinti kaip garsėjusį santūrumu senųjų romėnų vertybių, asketizmo ir moralės propaguotoją, už pernelyg laisvą elgesį Juliją ištrėmusį iš Romos lauk. Esama įvairių šių istorinių asmenybių biografinių detalių traktuočių. Antai ne taip seniai į lietuvių kalbą išverstame R. Graveso romane „Aš, Klaudijus“ aptiksime visiškai kitokią versiją. Čia santūrusis imperatorius atsiduria po žmonos intrigantės padu, o vargšę Juliją ta ragana apgirdo ispaniškų muselių distiliatu (t. y. afrodiziaku), taigi ši iš garsios Romos palaidūnės virsta auka. Šioje apysakoje vėlgi iškyla atsakomybės už savo poelgius tema. Pavyzdžiui, ar turi teisę senas romėnų poetas įdiegti romėniškas, taigi svetimas ir iliuzines, vertybes jaunam mokiniui iš puslaukinės vietinės genties? Kadangi atpildas už šį mėginimą vienatvėje išsiauginti „kompanioną“ – mokinio mirtis, peršasi išvada: ne, negalima kitos kultūros daigų diegti svetimoje dirvoje. Jeigu dar pasikapstytume siužete ir galimose interpretacijose, bemaž pasiektume globalizmo ir nacionalizmo santykio problematiką, tačiau tai jau atskira tema. Užteks šįkart pridėti, kad P. Venclova iš pažiūros nesudėtingais meniniais tekstais užkabina sudėtingus ir giluminius klodus. Kūrinio idėja rutuliojama gan originaliai, ir ne veltui apysakoje vienu metu egzistuoja ir senovės Roma, ir Sibiro tremtis, ir Jėzus Nazarietis. Romantinį mitologinį pradą pabaigoje reprezentuoja Dedalo ir Ikaro motyvas. Tik čia į dangų pasidirbtais sparnais pakilo vienišas tremtinys poetas ir filosofas, sumanęs išsiskleisti laike. Tas pats aspektas vienu metu veikia trijuose laikuose: „dvidešimtmetis Jėzus Nazarietis vaikščiojo po Palestinos žemę (...), išdidieji romėnai, valdę visą kultūros pasaulį, įsivaizdavo gyveną „aukso amžių“ (...). Prasidėjo Naujoji, mūsų era“ (p. 263). Tokia struktūra itin talpi, bene dėl to vienos apysakos problematika tokia įvairi: nuo sociumo ir vienatvės priešpriešos iki meilės, būties prasmių, laiko sankirtų ir kultūrinių sankryžų. Reziumuojant – atsakingai valdoma plunksna įstengia nusakyti net nenusakomų dalykų esmę. Tai tiek.