Meilė trunka trejus metus

Mūsų racionalusis amžius nori viską apskaičiuoti ir paaiškinti. Pasirodo, poetų apdainuota ir amžinų romantikų pasiilgtoji meilė tėra PEA molekulės – fenilo etilamino –sukeltas džiaugsmo, egzaltacijos ir euforijos pojūtis. Šis jausmas prasideda aistra, perauga į švelnumą, kuris, deja, trečiais gyvavimo metais pasibaigia bodėjimusi.

Taip mąsto pagrindinis veikėjas paryžietis Markas Maroujė (nekyla abejonių, kad tai autoriaus prototipas) ir  per savo skyrybas liūdi. Galima būti aukštam juodaplaukiui ir verkti. Kad taip atsitiktų, pakanka staiga suprasti, jog meilė trunka trejus metus.

Bet jei, žmogau, net jausmus valdo dėsniai, jei  meilė yra vienintelis užprogramuotas nusivylimas, vienintelė nuspėjama nelaimė, kurios nuolat šaukiamės, neverta nusiminti – skyrybas reikia švęsti... Per daug prisiminimų, per daug reikia pamiršti, sunkus darbas viską ištrinti, reikės nugyventi daugybę gražių akimirkų, kurios užimtų anksčiau patirto grožio vietą...

Pasakojimas ironiškas ir žaismingas, skaudus ir juokingas...Kodėl gi šį romaną įvertinau tik ///? Gink Dieve, ne už tai, kad visiškai nesutinku su autoriumi, jog meilė tetrunka tik trejus metus. Pirma, nepatiko, kad jis pirmoje romano dalyje tai pernelyg dažnai kartojo ir įrodinėjo įvairiausiais būdais... tarsi nujausdamas, kad romano pabaigoje teks paneigti savo teoriją.

Pasirodo, kad, norėdamas būti laimingas, turi būti buvęs nelaimingas. Jei neišėjai skausmo mokyklos, laimė nebus patvari. Trejus metus trunka ta meilė, kuri nekopė į kalnus ir nepuolė į dugną, ta, kuri nukrito tiesiai iš dangaus.

Bet kad antroji jo žmona Alisa ir yra tas žmogus, su kuriuo kopė į kalnus ir puolė į dugną, autorius neįtikino...Na, metai parodys...

Antra, vis nepaliko nuojauta, kad rašytojus kalba ne apie meilės, o apie santuokos (kurioje išliktų priešvedybinė aistra) trumpaamžiškumą... Taigi  viengungiai skaitytojai be reikalo išsigando...