Meilė trunka trejus metus

Vienas iš privalomų aksesuarų įsimylėjus – tamsūs akiniai. Roland’o Barthes’o knygoje "Įsimylėjėlio diskursas" aprašytam įsimylėjėliui jų prireikia, kad paslėptų užverktas akis. Geismo kankinys slepiasi, bet kartu ir labai trokšta pasirodyti prieš kitus. O jei kas nors atkreips dėmesį į saulės akinius apsiniaukusią dieną, tada ir pasipasakoti bus galima, atskleisti tokio savo stiliaus priežastį. Arba nutylėti, vaidinti paslaptingą. Štai Frédéricas Beigbederis bando pasakoti, o savo romano "Meilė trunka trejus metus" pabaigoje tarp kitko įrašo, kad rašytas jis irgi trejus metus. Atseit yra atviras, neslepia, kad ši knyga yra jo paties, vieno iš įsimylėjėlių, žvilgsnis pro tamsius akinius.

Nėra abejonių, kad romano "Meilė trunka trejus metus" pasakotojas skaitė ir Barthes’ą, ir Stendhalį, ir Proustą. Be kita ko, jis juk dar ir snobas, tuo puikuojasi ar priima kaip neišvengiamą diagnozę. Žiūrint atidžiau, šitas pižonas yra apsisapnavęs tipiškas šiuolaikinės visuomenės narys ir auka, amžinai apsinešęs nuo hektolitrais geriamo alkoholio, ir kiekviena jo diena – tai diena po vakarėlio. Sulaukęs baisaus amžiaus – 30 m., kai lūkesčių horizontas netikėtai ir nepakeliamai tampa miglotas. "Esu miręs žmogus. Kas rytą nubundu nepakeliamai norėdamas miego. Dėviu vien juodus drabužius, nes gedžiu pats savęs". Kurdamas reklamas jis suprato, kad geriau jau už mažutį tekstą gauti daug pinigų, o ne atvirkščiai. Tačiau vis tiek rašo romaną, ne vien reklaminius šūkius. Romane pasineria į save, atsideda tokiai begalinei vyriškai savianalizei. Svarsto apie viliojimo technikas, aprašo įsimylėjimo stadijas, prisigalvoja meilės teorijų, keikia visą šių dienų pasaulį, sunaikinusį stabilumą ir aiškumą. Ir toliau kasasi prie paties savęs, kol galiausiai iš Marko Maronjė (toks buvo personažo vardas) atvirsta į patį Frederiką Beigbederį. Nusiima akinius.

Kodėl knygoje "Meilė trunka trejus metus" nėra ryškaus siužeto, o ir pastangų ką nors aiškiai nupasakoti nematyti? Tai kad apie meilę tokiu būdu (per aiškų siužetą) pasakoti nėra ką, tai juk ne nuotykis. Tačiau būtent tada, kai Markas/Frederikas susiduria su nepaprastai jaudinančia moterimi, kai "porcelianinę" žmoną Aną iškeičia į mylimosios Alisos jusliškumą, jis puola rašyti. Nes užvaldęs erotinis geismas visada verčia atsigręžti į save, gilintis į patį geismą, jo trokšti. Ir nors pasakotojas mano, kad tapo silpnas, iš tikrųjų jis tik stiprėja. "Žiūrėkit, kuo aš pavirtau... Rašau tokią pat knygą kaip kiti. Meilės trikampiai ir daugiakampiai... Palieki moterį dėl kitos, kuri nesirodo... Kas man darosi? Kur dingo mano dekadentiški vakarėliai? [...] Bet pirmąkart jaučiu tokį fizinį poreikį rašyti... Kadaise, kai man kalbėdavo apie "būtinybę", apsimesdavau, kad suprantu, tačiau nieko nesuprasdavau..."

Barthes’as skyrė įsimylėjimą ir meilę. Bodėjimasis anksčiau ar vėliau įsimylėjimą pribaigia, tačiau kažkokiu būdu galima peršokti ir į meilės sferą. Apie meilę "Įsimylėjėlio diskurse" pabrėžtinai neužsimenama todėl, kad jos kalba visai kitokia. Šitame romane į kitokį kalbėjimą šokama skyriuje "Tada". Nebėra laiko skaidymo, tik beribis ištirpimas, jokio tikslo, jokios krypties. Banalu, bet tikra: "[...] jos akys priklauso man, ji yra aš, aš esu ji, kai ji šaukia, ir aš šaukiu, ir viskas, ką kada nors darysiu, bus skirta jai, visada, visada atiduosiu jai viską ir iki mirties kiekvieną rytą kelsiuos vien dėl jos, o ne dėl ko kita, kad pažadinčiau jai norą mane mylėti, ir vis bučiuočiau ir bučiuočiau jos riešus, pečius, krūtis, ir tada supratau: kai esi įsimylėjęs, rašai sakinius be galo, nebėra laiko dėti taškus, reikia rašyti toliau, bėgti toliau nei tavo širdis, o sakinys nenori baigtis, meilėj nėra skyrybos [...]".

Antroje knygos dalyje tėkmė pavirsta staiga sustingusiais vaizdais. Laimingųjų sala, lyg mylintieji po mažos mirties būtų atsipeikėję Eliziejuje: "Balta saulė. Pasivažinėjimas Vespa. Karštis ir dulkės. Išdžiūvusios gėlės. Turkio spalvos jūra. Pušų kvapas. Svirplių čirpimas. Baugštūs driežai. Avys, rėkiančios "bee". Panašu į reklamos estetiką? O reklama – tai gelminės svajonės. Palaimingo stingulio vaizdai, trunkantys akimirką, joje – belaikis, beribis rojus.

Patraukianti yra Beigbederio knyga. Tiesa, skaitymo laikas baigiasi, o lengvo įsimylėjimo būsenos taip ir nepakeičia meilė. Tai žavus šių dienų rašymo pavyzdys, trumpam suviliojantis, bet nepavergiantis. Knyga tavęs neperkeičia, jos daugiau neatsiversi. Liks nebent skaudinantis nerimas dėl vienos minutės (čia ir sustoja romano pasakojimas), po kurios personažai arba amžiams sustings meilėje, arba viskas baigsis kaip visada.