Maži dalykai dideli

Naujų metų naktį vis kas nors įvyksta. Patikėkit, tą naktį nereikšmingų dalykų nėra. Taip atsitiko ir Samueliui, knygos „Maži dalykai dideli“ herojui.

Ispanų rašytojo, Francesc Miralles romanas ”Maži dalykai dideli”  tapo tarptautiniu bestseleriu ir yra išverstas į dvidešimt kalbų. Rašytojas, keliautojas, žurnalistas, gimęs 1968 m. Barselonoje, parašęs daugiau nei trisdešimt knygų, išverstų į daugelio pasaulio kalbų, tuo pačiu, ir į lietuvių.

Vienišo profesoriaus ir priklydusio katino gyvenimas – gera intriga įvadui lengvu filosofiniu stiliumi parašytam romanui. Po to įvykiai rutuliuojasi sparčiai – nuo Mėnulio tyrinėtojo iki neišsipildžiusios jaunystės meilės. Vokiečių literatūros dėstytojas, užkietėjęs vienišius, ir su tuo seniai susitaikęs, staiga patiria, jog jo gyvenimas priklauso ne tik jam. Kai vieną naktį pas jį užklysta katė Mišima, viskas ima keistis.

Pavarčius rankose knygą, mane sudomino skyrelis pavadinimu  „Traktatas apie kačių filosofiją“. Įnikau skaityti tokius žodžius:

Katė geba tobulai medituoti... gali valandų valandas išbūti rami, nė nekrustelėti, susitelkti į save, o paskui vienu šuoliu grįžti į išorinį pasaulį, visus pojūčius nukreipti į tai, ką daro.
Veikdama katė elgiasi taip, tarsi nuo to priklausytų jos gyvenimas, o kai ilsisi – regis, ji niekada nepabus.

Tai mane pritraukė tarsi magnetas. Rijau kačių“ filosofiją“, po to ir visą bestselerį (ko, pripažinsiu, nemėgstu) kaip in memoria mano katytei, išbuvusiai dvidešimt metų mano namų globoje. Buvau pagauta sentimentaliausio prisirišimo jausmo. Ir nei kiek to nesigailėjau.

Romano moto – pavadinime, tačiau tai nėra nuobodi, daug kartų girdėta sentencija, kaip ir kiti aforizmai, pabarstyti karts nuo karto romane, ir suteikiantys siužetui gilumos. Sutinku čia Hesės mintis, šokinėju nuo Brechto iki Kafkos.

Psichoanalizuojami  sudėtingi žmonių santykiai, nuvilti lūkesčiai, išdavystės, ir jokio slogumo, priešingai, filosofiniai apmąstymai, optimistiniai pasiryžimai veikti nesavanaudiškai, išėjimas iš vienatvės kiauto, – atsargiai perša išvadas, – verta džiaugtis mažais dalykais, dėkoti už kiekvieną išgyventą dieną.

Visi tie maži dalykai dideli, kur jie? Ieškant išeičių iš dvasinės izoliacijos, atkreipi dėmesį į esančius šalia tavęs, rodos, visai nereikšmingus žmones, tuomet, kai sureikšminti žmonės staiga tampa mažučiais, nes juos kažkada rinkaisi dėl savęs, iš egoizmo.

Kažkur esu girdėjusi, kad žmogus matuojamas akimirkomis, kai jis myli. Kitų išmatavimų paprasčiausiai nėra. Tampi vertas tiek, kiek sugebi save atiduoti, nesavanaudiškai suteikti gero kitam.Tampi meilės mediumu. Tačiau, tam reikalingas suvokimo kelias, patirtis ne tik malonių, bet ir skaudžių dalykų. Buvo įdomu eiti šį kelią su romano veikėjais, klaidžioti Barselonos gatvėmis, žavėtis keista architektūra, pramogauti  mažuose baruose.

Romanas nutrūksta meilės pasiglėbesčiavimais, ir tai ne pabaiga. Antroji to paties autoriaus knyga „Vabi Sabi“ pratęsia šią netobulą istoriją, savęs pažinimo link, nes: Žmogus dar niekada visą laiką nebuvo pats savimi, ir vis dėlto kiekvienas šito siekia... pagal savo sugebėjimus. H. Hesse.