Knygos
Romanai (1926)
Poezija (619)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Lietaus dievas

Lietaus dievas Prieš metus pasirodė Alvydo Šlepiko, kuris iki tol žinotas kaip poetas, pirmasis prozinės literatūros bandymas – novelių rinkinys Lietaus dievas. Iš karto reikia pastebėti, jog tai gana vykęs bandymas. Minėtą rinkinį sudaro devynios novelės: Meškeriotojai, Gegužės sūkuriai, Mėlynojo vakaro ralis, Lietaus dievas, Mano draugas Sigitas, Broliai juodvarniai, Lapė, Irisai, Langas į sodą. Novelės nevienodos apimties ir vertės, bet jos visos išplaukusios iš tos pačios pasaulėžiūros. Nors tai pirmoji autoriaus novelistikos knyga, tačiau matyti, jog jis beveik susiformavęs, radęs savąjį kūrybos kelią – poezijoje pradėtą savitą mirties apmąstymo temą jis tęsia ir prozoje.

Perskaičius A. Šlepiko knygą susidaro įspūdis, jog tai ne šiaip novelių rinkinys, bet netgi novelių ciklas. Ciklas todėl, kad visas noveles jungia ta pati veiksmo vieta – potarybinio laikotarpio miestelis, su savo bažnyčia, mokykla, kultūros namais, baru (buvusia valgykla), kapinėmis, netoli esančiu mišku bei, žinoma, su to miestelio gyventojais (jų novelių rinkinyje priskaičiuojama arti septyniasdešimties!).

A. Šlepiko veikėjai, kaip matyti, nėra išgalvoti, bet atėję iš mūsų lietuviškos kasdienybės. Juk beveik kiekviename kaime ar miestelyje surasime tokių padaužų vaikinų kaip broliai Žeguniai ar veltėdžių kaip Prancisiaus Danius, pamatysime seneliams auginti paliktų anūkų, sutiksime nesavanaudžių, visuomet padėti pasiruošusių senukų kaip Laurinavičius ir pan. Kitaip tariant, novelės tiesiog alsuoja lietuviško gyvenimo ritmu.

Tiesa, ne vienoje novelėje veikia vis tie patys personažai. Pavyzdžiui, miestelėnas Prancisiaus Danius, pravarde Profesorius, figūruoja net keturiose iš devynių rinkinio novelėse – Meškeriotojuose jis paskatina Algį Motuzą apsilankyti pas tėvo meilužę, Gegužės sūkuriuose užkalbina medyje tupintį senį Laurinavičių ir iškviečia šiam gaisrinę, novelėje Broliai juodvarniai bare geria su septynerius metus nematytu draugu Almantu, o Lange į sodą dalyvauja mietelio šventėje bei ryte parveda sumuštą ir sušalusį draugą Sigitą namo. Tokių personažų kaip Danius, minimų ir veikiančių ne vienoje novelėje, yra ir daugiau. Tai pasakotojas, kalbantis „aš“ vardu (novelėse Mėlynojo vakaro ralis, Lietaus dievas, Irisai jis – vaikas, o novelėje Mano draugas Sigitas – jau¬ suaugęs vyras), Gintas minimas pirmoje, trečioje ir devintoje novelėse, broliai Žeguniai pirmoje, penktoje ir devintoje, Sigitas penktoje ir devintoje, tragiškos lemties Algiukas – trečioje ir šeštoje ir t.t. Būtent dėl tokių veikėjų kartojimosi novelėse vaizduojamas miestelio gyvenimas mums atrodo realistiškesnis.

Jau buvo užsiminta, jog A. Šlepiko novelėse ypatingas dėmesys skiriamas atskiro žmogaus mirčiai, išėjimui iš gyvenimo. Iš devynių rinkinio novelių, tik vienoje (Mano draugas Sigitas) nėra kalbama apie mirtį, o visose kitose daugiau ar mažiau plėtojama žmogaus pasitraukimo iš gyvenimo tema.

A.Šlepiko novelių rinkinyje Lietaus dievas pavaizduotos įvairios mirties formos: senatvinė mirtis (pavyzdžiui, Gegužės sūkuriuose senio Laurinavičiaus mirtis, Irisuose – senelio Bukelio mirtis), tragiška ir netikėta jauno sveiko žmogaus mirtis (Broliuose juodvarniuose septynmečio Algiuko tragiškas žuvimas, Mėlynojo vakaro ralyje per avariją iškritusios iš mašinos moters mirtis, novelėje Lietaus dievas kraupus aklo elgetos pasitraukimas iš gyvenimo) bei savavališkas pasitraukimas iš gyvenimo (Meškeriotojuose Elena Motuzienė pasikorusi dėl žiauraus vyro elgesio su ja, Lapėje taip pat pasikoręs Simo tėvas, o novelėje Langas į sodą Sigitas sąmoningai renkasi ilgą ir lėtą savižudybę nesaikingai vartodamas alkoholį).

Galima sakyti, jog A. Šlepiko novelėse kiekvienas mirties atvejis savitai apmąstomas ir perteikiamas skaitytojams. Pavyzdžiui, senio Laurinavičiaus išėjimo iš gyvenimo vieta ir būdas gana neįprasti – senis miršta sėdėdamas aukštoje liepoje, mirties momentu jis pajunta atsiskiriąs nuo savo kūno ir skrendąs, stebi miestelį bei save patį iš viršaus. Nepaprastos senelio Bukelio mirties aplinkybės pasakojamos ir novelėje Irisai. Po ilgos nerimo nakties saugant namus nuo kaimynystėje įsiplieskusio gaisro, senelis atsigula pamiegoti sakydamas „Dabar tai pailsėsiu“    (p. 94) ir taip išguli tris paras komos būsenoje, kol pagaliau miršta. O štai novelėje Lietaus dievas aklo elgetos mirtis vaiko akyse, ne tik berniuką išlaisvina iš jo baimių, bet vėliau sukelia asociacijas su lietaus dievu. Mat kol buvo gyvas elgeta, tol per Dešimties atlaidus būdavo gražus oras, o šiam numirus – kitais metais stipriai lijo lietus, t.y. tarsi pats elgeta apgailestavo, jog atlaiduose jis nebegalėjo pasirodyti.

Bene tragiškiausia ir skaudžiausia yra Algiuko mirtis novelėje Broliai juodvarniai. Joje pasakojama, jog broliai nepasidalydami jau mirusios motinos meilės, susimuša tiesiog kapinėse prie tėvams pastatyto paminklo. Vyrams besigrumiant, vieno iš jų sūnus, septynmetis Algiukas, mėgina brolius išskirti, tačiau netikėtai ant vaiko užvirsta didžiulis paminklas ir jį mirtinai sužaloja. Taigi vaikas miršta nekaltai, o broliams lieka graužatis ir pamoka visam gyvenimui, kad negalima savintis mirties, ką jie ir mėgino padaryti („Motinos mirtis tau nepriklauso“, p. 65). Novelėje vis dėlto lieka užuomina, jog gyvenimas tęsiasi, nes Algiuko motina laukiasi naujos gyvybės, kuri galbūt padės užmiršti skausmą dėl vaiko netekties. Vadinasi gyvenimas nesustoja, o sukasi ratu – žmogus gimsta, miršta, o jo vietoje gimsta kitas ir taip be galo.

Beje, minėtoje novelėje autorius Prancisiaus Daniaus lūpomis tarsi išsako ir savo paties poziciją mirties atžvilgiu: „Bet ką darysi – seni išeina, o jauni lieka, ateis ir mūsų eilė“ (p. 69). Minėtu sakiniu A. Šlepikas teigia mirties ir išėjimo vyksmo neišvengiamumą. Galbūt todėl jo kūryboje tai taip yra svarbu. Juolab, kad tas vyksmas juntamas ir pačioje gamtoje („Paskui jis atsimerkia ir išvysta aukštai aukštai susipynusias senų medžių šakas, metančias žemėn rudeninius lapus. Jie atplyšta tyloj ir sklendžia, tokie pat tylūs kaip mirusios peteliškės. Sigitui prieš akis vyksta šis didžiulis misteriškas mirties ir išėjimo vyksmas.“, p. 103). Taigi A. Šlepikui mirtis tiek gamtoje, tiek žmogaus gyvenime yra reikšmingas, gilų pėdsaką paliekantis reiškinys, kurio išvengti neįmanoma.

Apskritai kalbant, mirties temos įsileidimas į kūrybą yra būtinas. Perfrazuojant J. Baranovos žodžius, kad „eseistas, kuris į savo meditacijas niekada nėra įsileidęs mirties, gal neturėtų būti laikomas personaliniu eseistu“ , galima būtų pasakyti, jog apskritai bet koks kūrėjas, nesvarbu ar eseistas, ar romanistas, ar poetas, ar novelistas, neturėtų apeiti mirties apmąstymo, nes ji niekada nepraranda aktualumo. Pasak S. Parulskio, „mirtis yra tokia vertybė, kurios niekaip negali ištikti jokia infliacija: ji gali būti niekinama arba garbinama, bet niekuomet nebus atmesta kaip susidėvėjusi, neoriginali ir neveiksminga“ . Taigi A.Šlepikas suvokdamas visais amžiais neblėstantį žmonių susidomėjimą mirties, išėjimo vyksmu, ją aktualizuoja savo novelių rinkinyje.

Kalbant apie A. Šlepiko novelių rinkinį Lietaus dievas norėtųsi pridurti, jog autorius puikiai geba veikėjų lūpomis perteikti provincialų kalbą, novelės emocionalios (vieniems juntama užuojauta, apie kitus pasakojama su pašaipia ironija). Tačiau bene svarbiausias ir labiausiai sveikintinas Šlepiko laisvumas nuo moralizuojančios didaktinės tendencijos. Autorius nesistengia savo pasaulėžiūros įbrukti per prievartą. Jis rašo tik dėl paties kūrybinio džiaugsmo: „O man įdomu pasakoti istorijas. Tai nedėkingas, bet linksmas užsiėmimas“ .

Be to, A. Šlepiko novelėse vaizduojamas pasaulis dažnai būna žiaurus (pvz., tragiškos mirtys, artimųjų nesusikalbėjimas ir t.t.), tačiau veikėjų išgyventi vargai ir kančios turi savo gilią prasmę, tik ją jau turi atrasti pats skaitytojas. O tai ir teikia novelių rinkiniui estetinę vertę.

Tikėkimės, jog pirmasis A. Šlepiko novelių rinkinys yra ir ne paskutinis.

*
1. Baranova J. Eseistika: tarp įspūdžio ir naratyvo. Metai, 2004, Nr.11, p.118.
2. Parulskis S. Banginio šonkauliai, Nuogi drabužiai
3. Cituota iš recenzuojamos knygos viršelyje pateiktos anotacijos.
2007-02-18
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2005
Puslapių: 107
Kodas: ISBN 9986-39-415-5
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-11 19:09
Nūdė
ir dar, novelė "langas į sodą" taip pat baigėsi ta pačia mirtimi! Sigitas juk kartu su visu stiklu iškrito pro langą. Nežinau, gal iššoko, bet vis tiek mirė. Gerbiamoji, Jurgita, visos novelės baigėsi mirtimi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-11 19:06
Nūdė
Nesutinku. Novelėje "Mano draugas Sigitas" irgi paminima mirtis. Pačioje pabaigoje juk kalbantysis keikiasi, jog ne jis užmušė Sigitą. Ir apskritai, gal dėl to, jog prieš tai buvusios novelės privertė tikėtis mirties, šioje novelėje aš taip pat jos laukiu. Visos "Lietaus dievo" novelės, kaip ir dera klasikinei novelei, baigėsi tragiškai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-10 20:05
uodai
gera recenzija apie gerą knygą :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-19 03:44
klimbingupthewalls
graži recenzija
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą