
Praėjo tik metai po Alvydo Šlepiko knygos „Lietaus dievas“ pasirodymo, tačiau kalbos vis nenutyla. Vieni ja stebisi, kiti atsiprašinėja autoriaus, treti džiaugiasi. Tačiau visi sutaria, kad tai gera stiprios prozos knyga. Pagaliau šis „gandas“ pasiekė ir mano ausis. Tad pasidarė smalsu, ką ji galėtų papasakoti skaitytojui, pirmą kartą išgirdusiam apie Šlepiką ir jo kūrybą.
Perskaičius porą novelių, pavergė jų lengvumas. Ne, ne, kalbu ne apie lengvo turinio skaitalą, o apie nepaprastą kalbėjimo stilių. Tokį, kur žodis šliejasi prie žodžio, eilutė gula prie eilutės ir nei pats nepajunti, kaip sugriauži pusę knygos. Ir ne todėl, kad skatintų smalsumas, o todėl, kad minčių eigos nestabdo jokie neaiškumai ar įmantrybės. Kartais pavartota tarmiška šnekta ar necenzūriniai žodžiai netrikdo ir nešokiruoja. Šie „prieskonėliai“ kūrinį priartina prie kasdienybės. Skaitai ir, atpažindamas visai žmonijai artimas problemas ir jų sprendimus, patiri malonumą. Ir tik užvertus paskutinį puslapį pagalvoji: „Nejau tai pabaiga?“
Knygoje yra devynios novelės, visų veikėjai — vyriškosios giminės. Skiriasi tik jų amžius: vaikas, jaunuolis ar senolis. Kiekvieno jų savitas požiūris į pasaulį, gyvenimą ir mirtį. Būtent pastarųjų susidūrimas yra pagrindinė problematikos ašis. Kiekvienas veikėjas vis kitaip išgyvena šį susidūrimą. Vaikus sukrečia („Lietaus dievas“), suteikia drąsos („Lapė“) ar duoda galimybę išsiskirti iš kitų („Irisai“). Suaugusieji kitaip žiūri į mirtį ir nelaimes. Dažnai be didelių aistrų priima įvykius, neretai paskęsdami alkoholio, pagirių ir cigarečių dūmų kamuoliuose. Kartais prireikia patirti gilų skausmą, kad suprastum savo klaidas ir paklydimus („Meškeriotojai“, „Broliai juodvarniai“).
A. Šlepiko novelių pasaulis ne vienam skaitytojui pažadins nostalgiškus vaikystės prisiminimus su cukriniu laikrodėliu ant rankos ar slėptuve medyje, į kurią priimami tik išrinktieji. Kita vertus, tai mažo miestelio, kuris galėtų būti bet kur Lietuvoje, žmonių istorijos: šiek tiek keistos, šiek tiek paslaptingos. Toje realybėje senukas, visą gyvenimą svajojęs skristi, pakyla į orą („Gegužės sūkuriai“), ugninė lapė vaikui rodo kelią pas tėtį („Lapė“), baltomis pusnimis užkloti slepiasi požeminiai tuneliai, kuriuose gali pasiklysti („Irisai“), o dulkiniuose lempų gaubtuose skrajoja maži švytintys angelai („Langas į sodą“). Visos novelės tarsi sujungtos nematoma gija: viename kūrinyje paminėta, atrodytų, nereikšminga smulkmena, kitoje gali pavirsti savarankiška istorija.
Jau minėjau, kad perskaičius knygą nesitikėjo, jog tai pabaiga. Tad smalsumas ir žinių alkis liko patenkinti. Vadinasi, „produktas“ tinkamas vartoti.