Lietaus dievas

Juokinga, bet perskaitęs „Lietaus dievą” pamaniau – na, ir hobitas tas A. Šlepikas. Tikras senasis hobitas Bilbas, kuris gimtadienio proga ne pats ieško dovanų, bet teikia jas kitiems. Šlepas gi 40-ojo jubiliejaus proga irgi pažėrė dovanų bemaž tūkstančiui knygagraužių, mat toks knygos tiražas (beje, su gimtadieniu, Alvydai).

Poetas, teatralas, scenaristas. Koks velnias sugundė griebtis prozos? Ar tik ne tas noras įrodyti, kad siužetas ne taip labai nušautas, tiksliau – visiškai gyvas. Neseniai susėdus Rašytojų sąjungos kavinėje Alvydas pats pripažino nesiekęs didžiulių įmantrybių. Iš tiesų – ši knyga neapstulbins pasaulio, už ją rašytojas negaus Nobelio premijos, gal net ir nebus pernelyg giriamas „visuotiniame narių susirinkime“, anot Marcelijaus Martinaičio. Tačiau ar to buvo siekiama?

Tikrai ne. Dalydamas interviu Šlepas aiškino, kad jam tiesiog smagu pasakoti istorijas. Paprastas atkarpas iš provincijos gyvenimo, kuriose proza kartais virsta poezija, o kartais lieka į kaimiečio lūpas įdėta prasčiokiška žmonių kalba, net paskaninta necenzūriniais žodžiais. Kad ir novelėje „Mano draugas Sigitas“: „Aš irgi ne šventasis, bet tik trinktelėjau per snapą jam porą kartų, ir tiek. Kokia prasmė buvo mušti: Agnytė jau išvažiavusi su mano seseria ir mano švogeriu direktorium, dviratėlis parduotas, pinigai pragerti. Nebebuvo prasmės mušt, todėl ir nemušiau aš to Sigito. O man, blet, sako, kad aš jį užmušiau. Nesąmonė“.

Beje, apie kalbą. Į šią knygą sudėtose devyniose novelėse ji neretai skirtinga. Labiau poetinė ji tuomet, kai į pasaulį žvelgiama vaiko ar senio akimis, kaip yra novelėse „Lietaus dievas“, „Gegužės sūkuriai“ ar „Lapė“. Kartais net atrodo, kad rašo ne šiuolaikinis kūrėjas, o koks nors Vincas Krėvė ar bent jau Juozas Aputis.

„Paleido senis liepos šaką ir taip ramiai, ramiai, neskubėdamas ėmė kilti, nešė jį gegužės sūkuriai. Juokės senis laimingas, džiaugės matydamas, kad nutilo visi, tokio stebuklo nematę, nuleido rankas, išsižiojo iš nuostabos. Ne galvoj seniui buvo, kaip nusileis nei kur skrenda, nesvarbu jam tai rodės. Jis pakilo viršum liepelės, vos neužkliudė elektros laido, kiek išsigando, bet vėl pasidavęs vėjui veržės aukščiau. Viskas čia buvo, visi takeliai, kitus jau atsimint sunku. Ir bažnyčia. Tokia balta, toks raudonas jos stogas, - tai gražu Dievui žiūrėti į savo namus, pagalvojo Laurinavičius“.(„Gegužės sūkuriai“)

Kitokia – grubesnė, mažiau padailinta -  tada, kai pagrindinis herojus – paauglys ar jaunas vyras.

„O tas Gintas, dar man Zina šita, kultūrkės valytoja, pasakojo, kad myždavo, atsiprašant, pečiukan. Sako, kūrenu pečiuką ir smirda, dedu malkas, nu, smirda smirda. Aiškiai, sako, primyžta būdavo pečiukan. Mat tingi laukan išeit iki būdelės, viduj nėra, tai matai, ką sugalvojo“. („Langas į sodą“).

Tas pats ir su siužetais. Kartkartėmis tai – tiesiog ištraukos iš kasdienybės. Pavyzdžiui, kaimo jaunimas prisigėrė, susimušė ir tiek. Kitur siužetas turi aiškiai apibrėžtą pradžią, kulminaciją, atomazgą. Kad ir novelėje „Broliai juodvarniai“. Almantas grįžta į namus po septynerių metų darbo užsienyje. Motina mirusi, jis užsibrėžęs pastatyti jai paminklą. Tačiau kiek per vėlai, nes brolis ant kapo jau užrioglino du cementinius angelus, dvelkiančius kiču. Almantas kūju mėgina juos nugriauti, brolis – sutrukdyti. Tuo tarpu angelai krinta, prispausdami brolio sūnų Algiuką.

Taip, neįmantru. Taip, nėra dabartinėje prozoje paplitusios mistifikuotos dievoieškos ar zombių, vilkolakių ir kitokių pabaisų. Tačiau būtent dėl to šias noveles gera skaityti. Juk „angelai nėra tokie ištvermingi kaip žmonės“. Ar ne, Alvydai?