Knygos
Romanai (1926)
Poezija (619)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Laukiniai mėnesiai

Laukiniai mėnesiai R. Šerelytės knyga Laukiniai mėnesiai papildo ir taip jau nemenką jos kūrinių sąrašą. Iki šiol rašytoja buvo žinoma kaip novelių rinktinių Žuvies darinėjimas (1995), Balandų ratas (1997), O ji tepasakė miau (2001), romanų Ledynmečio žvaigždės (1999), Vardas tamsoje (2004), apysakų, eilėraščių vaikams bei pjesių autorė. Taigi su eseistikos knyga Laukiniai mėnesiai rašytoja į lietuvių literatūros istoriją įeina ne tik kaip novelistė, romanistė, poetė, dramaturgė, bet ir kaip eseistė.

Minėtą knygą sudaro dvidešimt įvairios tematikos ir apimties kūrinių. Juose svarstomi dabarties – praeities klausimai (Laiškai kaimynui, Ištrėmimas i Madagaskarą), parodoma, jog šiuolaikiniame pasaulyje žmonės nekenčia vieni kitų (Penki vakarai su mizantropu), yra nesuprasti (Mėlyna kušetė), smerkiamas valdžios, teisėtvarkos „kanibalizmas“ (Tegyvuoja institucija, Kanibalo šypsena, Imperatoriaus galva) ir pan. Tačiau svarbiausias visus R. Šerelytės tekstus jungiantis dalykas yra ironija bei, G. Beresnevičiaus žodžiais tariant, išmoningas „žaidimas istorijos ir literatūros tradicijomis“. Šis žaidimas atsiskleidžia per asociatyvųjį mąstymą ir reikalauja intelektualaus skaitytojo, kuris tekste atpažintų tam tikrus kultūrinius, istorinius, literatūrinius kodus (pastaruosius aptarsime plačiau).

R. Šerelytės kūrybos principas, kurio ji laikosi rašydama esė gali būti nusakomas jos pačios žodžiais: „Svarbiausia – suteikti <...> vietinį koloritą ir autentiškus akcentus. Tada visi patirsime atpažinimo jaudulį ir susitapatinimo džiaugsmą“ (esė Pataisos, p. 147). Ir iš tiesų, skaitydami Laukinius mėnesius juntame didžiulį atpažinimo džiaugsmą, kai susiduriame su mums žinomomis gyvenimo realijomis arba tam tikrais literatūriniais kodais. Pavyzdžiui, esė Kanibalo šypsena rašoma: „Kiek ponų... kokie visi gražūs... – šnibždėjo kadaise sena nelaiminga moteriškė, kurią modernioji visuomenė ir grietinėle vadinami jos sluoksniai bus seniausiai pamiršę“ (p. 115). Nors čia neįvardijamas nei autorius, nei jo kūrinys, tačiau suvokiame, jog tai J. Biliūno apysakos Liūdna pasaka motyvo interpretacija bei pritaikymas.

Rašytoja bene dažniausiai savo eseistikoje manipuliuoja žinomų užsienio bei lietuvių rašytojų vardais bei jų kūrinių pavadinimais. Iš užsienio rašytojų minimi G. Floberas ir jo L`education sentimentale, meilės romanų autorė Barbara Kartland („Juk puikiai suprantate, jūs, tingūs išsižiojėliai, kad genialumas ir meilė nesuderinami dalykai. Štai kodėl Barbara Kartland neįspaus savo pėdos amžinybėje“, p. 35). Apie J. Joyce`ą kalbama netiesiogiai – minint jo kūrinį Ulisas („Visi didieji žmonės buvo mizantropai. Simfoninės muzikos kūrėjai, stomatologai, „Uliso“ autorius“, p. 35).

Minėtoje eseistikos knygoje ne tik įvardijami rašytojai ir jų kūrinių pavadinimai, bet taip pat ir perfrazuojamos arba cituojamos jų mintys. Štai esė Penki vakarai su mizantropu remiamasi A. Diuma mintimi apie senatvę („Kaip sakė ponas Diuma – gerbiu senatvę, bet nemėgstu, kai ji būna virta ar kepta“, p. 37). Esė cikle Lelijų rekviem autorė mums primena garsiojo A. de Sent-Egziuperi Mažojo Princo teiginį, jog „svarbiausia – ryšys jungiantis žmogų su žmogumi“ (p. 52). Esė Mėlyna kušetė cituojama poeto R. M. Rilkės poezija: „Esu girdėjęs filosofų diskusijų apie „daiktą savyje“ ir Rilkę skaičiau – „kiekvienam daikte išvysi griežtą meistrą, kuris tavim patenkintas nebus...“ – bet kas iš to <...>“ (p. 95). Rašytojų, poetų vardų minėjimas ir kūrinių citavimas yra autorės erudicijos, apsiskaitymo demonstravimas. Todėl intelektuali R. Šerelytės eseistika, galima sakyti, reikalauja ir išprususio, intelektualaus skaitytojo.

Kai kurie Laukinių mėnesių esė pavadinimai taip pat yra tam tikri literatūriniai kodai. Minėtini Punktai sakymų (aliuzija į K. Sirvydo pamokslų rinkinį tokiu pačiu pavadinimu), Petro Kurmelio istorija (kyla asociacija su Žemaitės apsakymu Petras Kurmelis). Esė Kaip teisingai sūdyti Dočį, arba ko nepasakė klasikas yra naujoviška K. Donelaičio Metų ištraukos apie Dočį interpretacija. Kūrinio Pasakų šalies etika leitmotyvu tampa H. Radausko eilėraščio Pasaka eilutė „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“ (p. 116), iš kurios rutuliojasi svarstymai apie šių dienų gyvenimo tikrovė iškreipia etinius principus ir nebelieka žmogui jokio estetinio pasigėrėjimo jausmo.

Daugiausia literatūrinių kodų aptinkame skaitydami Petro Kurmelio palikimą. Ši esė sukurta „poezija prozoje“ principu, nes joje apie iš tolimo giminaičio gautą literatūrinį palikimą pasakojama epiniu pasakojimu, pabaigoje pateikiant to palikimo pavyzdžius – devynis eilėraščius. Pirmajame eilėraštyje juntamas eseistės pašaipus kreipimasis į J. Erlicką („Atleisk man, Juozai, kad vagiu / Aš tavo turinį ir formą“, p. 58). Kituose eilėraščiuose skamba Žemaitės apsakymo Topylis, A. Baranausko poemos Pasikalbėjimas giesmininko su Lietuva, M. Valančiaus Žyvatai šventųjų, A. Guzevičiaus-Gudaičio romano Kalvio Ignoto teisybė, A. Vienuolio apsakymo Paskenduolė, Dantės Dieviškosios komedijos motyvai, citatos arba pritaikytos variacijos ir transformacijos šių dienų gyvenimo situacijai atskleisti.

Gana įspūdinga aštuonių dalių esė Herojinio epo paraštės. Joje sumaniai svarstoma tiek globalinėmis, tiek konkrečiomis temomis, pasitelkiant jau minėtus literatūrinius ženklus: garsių rašytojų pavardes (pvz., Stivenas Kingas), klasika tapusių literatūros kūrinių personažų įvaizdžius (Servanteso Don Kichoto Liūdnojo Vaizdo riteris). Net atskirų šio kūrinio dalių pavadinimai turi tam tikrą nuo literatūros neatsiejamą reikšmę ir reikalauja skaitytojų atpažinimo. Pavyzdžiui, Karvių valdovas aliuzija į D. R. R. Tolkino tritomį Žiedų valdovą; Riteris iš sūrio – jau minėtasis Servanteso Don Kichotas; Prarastas atradimas - nuoroda į M. Prusto romanų ciklą Prarasto laiko beieškant ir pan.

Esė Agento Vygando literatūros pamokos autorė parodo, jog kartais literatūra turi praktinę (ne vien estetinę) naudą. Agentui Vygandui, literatūros mylėtojui, pavyksta išspręsti mirusiojo bylą, ją asociatyviai susiejant su O. Vaildo kūriniu Doriano Grėjaus portretas bei su R. L. Stivensono Daktaras Džekilas ir ponas Haidas. Tad ne veltui eseistė personažo lūpomis teigia, kad „visgi literatūra – galinga jėga“ (p. 158).

Reikia pastebėti, jog R. Šerelytės knygoje Laukiniai mėnesiai gausu ne tik literatūrinių, bet ir filosofinių, istorinių, kultūrinių kodų. Pavyzdžiui, operuojama filosofų Aristotelio, Platono, Dekarto, istorinių asmenybių Lenino, Hitlerio, Chruščiovo vardais, pasitelkiami personažai iš graikų mitologijos (pvz., Dzeusas, Minotauras, totemas, Pegasas) bei iš Šv. Rašto (pvz., Adomas, Ieva). Regimas liaudies išminties demonstravimas bei savotiškas interpretavimas („Sena meilė nerūdija, sako liaudies išmintis, o liaudis visuomet teisi, nors ir kokią kvailystę besakydama“ (p. 51) arba „Bijai vilko – neik į mišką, o naudokis WC“ (p. 70) ir pan.). Tai tik patvirtina anksčiau išsakytą mintį, jog autorė sąmoningai juos vartoja apeliuodama į šiuolaikinį intelektualų skaitytoją.

Knygoje teigiamos vertybės – suvokimas, kad dabartinis gyvenimas nėra nei geresnis, nei blogesnis negu komunistinių laikų gyvenimas, prisirišimas prie žemės, agrarinės kultūros („Visa, kas mums liko brangiausia ir solidžiausia – tai agrarinis jausmas“, p. 13).

R. Šerelytės eseistika pulsuoja nesibaigiančia ironija (pvz., „Visa laimė, jo Tamsta buvai protingas ne pagal savo amžių (kitaip su Tamsta nesusirašinėčiau) <...>“, p. 13), jai būdingos sodrios metaforos, netikėti palyginimai, paradoksalūs minčių posūkiai, ką pripažįsta ir pati autorė („Žinot, garbus drauge, į galvą man kartais ateina paradoksalių minčių“, p. 14).

Apibendrinant galima teigti, jog R. Šerelytės eseistikos knyga Laukiniai mėnesiai tinkama kiekvienam intelektualui, mėgstančiam tekstus su didele ironijos doze bei su tam tikrais literatūros, filosofijos, istorijos atpažinimo ženklais, kurių atskleidimas kaip tik ir teikia estetinį pasigėrėjimą kūriniu.
2007-01-28
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2006
Puslapių: 160
Kodas: ISBN 9955-24-121-7
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-19 12:08
rimšė
puiki autorė- išsami recenzija.užsimaniau knygos:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą