Knygos
Romanai (1919)
Poezija (617)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Laukiniai mėnesiai

Laukiniai mėnesiai Nesiimsiu spėlioti, kiek kartų įvairiuose kontekstuose yra eksploatuotas šūkis „Juokas – dalykas rimtas“, bet jo tikslumas pasmerkė neoriginaliai pradėti kalbą apie naujausią Renatos Šerelytės knygą Laukiniai mėnesiai. Rašytoja, tapusi neoficialia visuomeninio gyvenimo prievaizde, pastaruoju metu itin aktyviai rodosi kaip gana kategoriška politinių, kultūrinių, socialinių aktualijų komentatorė, tačiau šįsyk ji, kaip knygos anotacijoje rašo Gintaras Beresnevičius, „savo juokinga eseistika priverčia pamatyti depresijų apimto pasaulio juokingąją pusę“. Keletas jau Šiaurės Atėnuose, Literatūroje ir mene (gal dar kur nepastebėjau) publikuotų tekstų ir visa krūva nematytų negirdėtų knygoje tapo kaimynais – pripažįstančiais skirtingą gyvenimo būdą (žanrą), bet taikiai sugyvenančiais po vienu stogu. Juos vienija linksmas, ironiškas požiūris į kur, kaip, kuo ar šalia ko gyvename(-ome), kokie esame (buvome).

    Laukiniai mėnesiai tarytum pratęsia kritiškos minties tradiciją, įsitvirtinusią rašytojos komentaruose, bet įgauna kitą pavidalą – laisvai pulsuojančios esė, kuri priartėja prie šmaikščios humoreskos, kandokos satyros arba tampa eilėraščiu. Naudodamasi atpažįstamomis gyvenimiškomis situacijomis, klišėmis, štampais, atsiremdama į metaforas, netikėtus palyginimus ir apibendrinimus, R. Šerelytė kuria situacijas, kuriomis nurodo negatyvių reiškinių nenormalumą, tačiau sykiu gana sėkmingai išvengia karikatūrinio moralizavimo. Autorė šioje knygoje retai kada tapatinasi su literatūriniu subjektu. Ji sukuria sąlygiškai nepriklausomų personažų grupelę (kritiškai ironišką Kaimyną, laidos vedėją Mizantropą, psichoterapijos seansus lankantį Pacientą, kino Prodiuserį, agentą Vygandą), vis dėlto mąstančią gana panašiais kodais ir į aptariamus reiškinius žiūrinčią to paties stebėtojo akimis. Nors autorė ima kalbėti primityvesnio, bukesnio ar tiesiog kitą socialinį statusą turinčio žmogaus vardu, kartais pajuntamos teisuolio intonacijos ir atpažįstama stabili rašytojos siūloma teigiamų vertybių sistema.

    Tik pradėjus skaityti knygą, įtartinai ima šmėkščioti Juozo Erlicko šešėlis. Tiesiog intuityviai „sugaunami“ tam tikri jo kūrybai būdingi dažniai. O paskui ir sąmoningai galima įsitikinti, kad dialogas su literatūros klasiku tikrai vyksta, kai kada jis netgi visiškai atviras.

Atleisk man, Juozai, kad vagiu
Aš Tavo turinį ir formą.
Vagiu su šiurpuliu baugiu!..
Taip mano tėtė kombikormą

Iš fermos vilkdavo keliu.
Bet aš ir kiaulės – nieko bendra.
Aš trokštu būti paukšteliu,
Kuris auksinį grūdą randa.

Ne ant šakelės, tai po ja
Siūbuot geidžiu kartu su vėju.
Tikiu, kad mano dainoje
Kiekvienas ras naujų idėjų.

Todėl Tu, Juozai, sėsk ir lauk,
Kol sausas sužaliuos žiponas.
Meldžiu tik vieno – Tu nešauk,
Kad klišė aš ir kad šablonas.
(P. 58)

    Taip netaupiai cituoti (beveik visą eilėraštį!) išdrįsau todėl, kad jame aptikau „punktų“, kuriuos vienaip ar kitaip ruošiausi nurodyti maloniajam skaitytojui. Taigi trumpai apie klišes bei štampus, apie naujas idėjas, auksinius teksto grūdelius bei dialogą su literatūrinėmis formomis.

    „Auksinių grūdelių“ knygoje netrūksta: autorė yra prityrusi literatūrinio aukso ieškotoja. Akivaizdus jos prioritetas – literatūrinė kalba. Į esė rinkinėlį Laukiniai mėnesiai patogu žvelgti filologiniu aspektu: ieškant žanrinės neapibrėžties (įvairovės), stilistinės raiškos tradicijos, tam tikro teminio hermetiškumo. Aukso vertę turi rašytojos talentas dailiai apipavidalinti, ornamentuoti, dekoruoti, metaforizuoti tekstą. Tekstai, kuriuose netikėtai išdygsta aliuzijos, įvaizdžiai, kultūrinės detalės, praturtėja, jie tarytum kilstelimi aukštyn... Kad ir kaip būtų, kai kurie rašytojos dėmesio objektai jau „pavargę“, nes keliauja dar nuo Donelaičio ar Valančiaus laikų (visokie girtuoklėliai), arba taip nustekenti žiniasklaidos ir užstalės pokalbių, kad patys savaime tampa nebeįdomūs. Nors, reikia pripažinti, Mizantropo ir Politinio lavono susitikimas ar Abonemento mirtis pagal Doriano Grėjaus portreto likiminį modelį nuteikia smagiai.

    Kai kurios esė, nors ir pakankamai emocingos, vis dėlto yra gana schemiškos, tarytum netekusios vidinės universalumo poezijos. Kur kas įdomiau skaityti tekstus, kuriuose atpažįstamos asmeninės R. Šerelytės intonacijos, saikingas teksto santūrumas praplečiamas autentiškais, taigi ir nenuvalkiotais, pavyzdžiais („Ištrėmimas į Madagaskarą“, „Pasakų šalies etika“, „Šešiapirštė koja“, „Punktai sakymų“); kai autorė eseistiškai „išmąsto“ ir transformuoja asmeninę patirtį ir pasaulėžiūrą, kai sukuria opozicijas, vidines prieštaras, o ne kvailioja palindusi po „trečiojo brolio“ kepure. Atsiranda šiek tiek sveiko pykčio, švelnaus liūdesio, o su jais – ir teksto gyvybės. Taip ir žingsniuojama, anot G. Beresnevičiaus, „nuo Gagarino iki Donelaičio, nuo Arteko iki psichoanalizės, nuo tautinių televizijų marazmo iki teisinių absurdų“. Tai pakikenant, tai „dočiškai“ pamokant, pasigraudenant, moteriškai pasimaivant.

    R. Šerelytė prisistato kaip humoristinė (naujas amplua?) rašytoja, knygoje ji sujungia epistolines esė, parodijinių eilėraščių ciklus ir tekstus, vidiniu užtaisu priartėjančius prie humoreskos, satyros ar... impresijos (kartojuosi). Kaip ir klasikas, su kuriuo įtariu vykstant dialogą, rašytoja geba imituoti „sentimentalių romansų ir šlagerinių dainelių jauseną“ (Vytautas Kubilius, XX amžiaus literatūra, Vilnius: Alma littera, 1996, p. 658), žaisti formos ir turinio neatitikimais, netikslumais, klaidomis bei paradoksais.

    Knygos pavadinimas, ieškant jo prasmės ar reikšmės, kreipia į taip pat pavadintą skyrelį, kuriame keturi apsvaigę, nevaldomi, „meditatyvūs“ sonetai (Birželis, Liepa, Rugpjūtis, Spalis) šlitinėja po skyrelio aptvarą. „Sonetai – netobuli. Vienam trūksta stulpelio, kitam – eilutės, trečio rėmai suskilinėję, o ketvirto rimai sugriuvę. Jeigu poeziją įsivaizduotumėm kaip statybos procesą, šitie sonetai kaip statybinė medžiaga namui ręsti netiks“ (p. 84), – rašoma įžanginiame skyrelio žodyje. Tikrai pasitaiko vietų, kurias norisi „peršokti“ dėl labai paprastų dalykų – neoriginalaus pasikartojimo, nuspėjamumo (tai labiau adresuotina eilėraščiams) ar dėl nepatrauklaus objekto, bet šių sonetų „remontuoti“ nesinori. Bent jau šių eilučių autorei.

    Intelektualinis „pamušalas“ knygoje gana stiprus, jis sutvirtina kiek padėvėtą teminį audinį, o stilistiniai viražai, metaforiški apibendrinimai ir poetinės kalbos veržimasis aukštyn tinkamai kontrastuoja su tuo pasauliu, kuriame vertybių devalvacija – kasdieninis ir natūralus reiškinys. V. Šerelytė daugeliui nėra patraukli tuo, kad turi (ir reiškia) požiūrį į cinišką maskaradą, vadinamą šiuolaikiniu politiniu ir visuomeniniu gyvenimu, kad pripažįsta tam tikrus norminius vertės kanonus, bet šįkart dvasingumą – šešiapirštę koją – ji įspraudžia į žaismingą apavą.

    Taigi – apavas gana patogus, nors, prisipažinsiu, ne „mano stiliaus“. Tačiau galbūt tai slėptuvė jūsų „šešiapirštei kojai“?
Gitana Gugevičiūtė
2006-08-23
 
Kita informacija
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2006
Puslapių: 160
Kodas: ISBN 9955-24-121-7
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-08-23 13:00
Alicija_
Recenzija puiki :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą