Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Laukiniai mėnesiai

Laukiniai mėnesiai Paėmiau į rankas Renatos Šerelytės „Laukinius mėnesius“, atsiverčiau, pirmajame puslapyje po pavadinimo pasidairiau knygos žanro apibrėžimo, bet jo ten nebuvo. Suintrigavo. Tada atsiverčiau paskutinį puslapį ir perskaičiau, kad tai – žinomos lietuvių rašytojos eseistika. Aha, ramiai konstatavau, štai dar viena lietuvių rašytojų esė rinktinė. R. Šerelytės – pirmoji. Paskaitysime. Dabar, kai perskaičiau, galvoju, na ir koks gi buvo padorus ir rimtas žmogus, parašęs šios knygos anotaciją, kuri yra trumpa, lakoniška ir skamba štai šitaip: „Žinomos lietuvių rašytojos eseistika, sujungianti praeitį ir dabartį, kartais pereinanti į kandžią satyrą, nestokojanti šmaikštaus humoro“. Aš rašyčiau kiek kitaip, tiesiog pradėčiau nuo kito galo – apie humorą, kuris čia kartais įgauna esė formą. Rašyčiau taip ne tik dėl to, kad toks formulavimas labiau atitiktų šiuolaikinės reklamos ir rinkodaros principus, bet ir dėl to, kad tai yra tiesa.

Tekstai, sudėti į šią knygą, iš tiesų yra įvairialypiai – ir formos, ir poetikos, ir netgi nuotaikos požiūriu. Nuspręsti, koks jų žanras, nėra lengva, lygiai taip pat, kaip ir tiksliai pasakyti, o kas gi yra esė. Čia netgi menkai gelbsti Vytauto Kubiliaus „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ pateiktas esė, kaip žanrinės formos, atsiradusios tarp filosofijos, politikos ir meno, apibrėžimas. Ir vis dėlto, perskaičius knygą, atrodo, jog tik nedidelė šių tekstų dalis yra esė, didesnioji – tai humoreskos, neretai priartėjančios prie novelės formos.

Bene linksmiausi ir šmaikščiausi šioje knygoje – humoreskų ciklai „Laiškai kaimynui“, „Penki vakarai su mizantropu“ ir „Mėlyna kušetė“.

Kiekviena kultūringa Vakarų tauta, taip pat ir mūsiškė, turi epistolinę tradiciją – anuomet susirašinėjo rašytojai, filosofai ir kiti garbūs žmonės. Dabar jų laiškus, išspausdintus rinktiniuose raštuose, skaitome, tyrinėjame, domimės. Tiesa, susirašinėjo veikiausiai ir kiti, ne tokie garsūs veikėjai, na bet, pripažinkime, kam gi dabar įdomūs jų laiškai, nebent tik jų anūkams ir proanūkiams. O štai R. Šerelytė ir suveda du tokius niekam neįdomius didmiestyje gyvenančius susirašinėtojus, beje, kaimynus. Rašo tik vienas, kitas atrašo ar ne, neaišku, bent jau jo atsakymai nespausdinami. Taigi rašo niekam nežinoma, negarsi, eilinė miesto „pelė“ (sprendžiant iš vyriškosios būdvardžių giminės – pelėnas) ir rašo netgi ne apie tai, ką mato priešais švytinčiame lange ar pro rakto skylutę, ir štai paradoksas – šie laiškai iš tiesų įdomūs. Paradoksų čia yra ir daugiau – pirmasis, kaip jau minėta, tas, jog tūkstantmetę intelektualaus susirašinėjimo tradiciją pratęsia... du šalia gyvenantys ir vienas kitam didelių simpatijų nejaučiantys kaimynai. Antra, ir pats susirašinėjimo stilius neretai pagrįstas paradokso poetika, kurią, bent jau remiantis pirmuoju laišku, galima pavadinti tokiu racionaliu, nesusapnuotu, agrariniu siurrealizmu. Arba dar kitaip – savitu lietuviško mentaliteto bruožu, kai į šiandienos ir vakardienos žmonių rūpesčius rūpestėlius, politinio ir agrarinio gyvenimo realybę bei anapusybę pažvelgiama ir kandžiu cinišku, ir nuoširdžiai nustebusiu naiviu (bet gudriai nutaisytu!), ir eilinio valdžia bei netvarka valstybėje pasipiktinusio piliečio žvilgsniu. Visa tai pinasi tame pačiame tekste ir, nors neverčia susiėmus pilvą kvatotis, priverčia nusišypsoti ne kartą.

„Penkiuose vakaruose su mizantropu“ paradoksų kiek mažiau, o pokalbių temos daugiausia sukasi apie šiandienos realijas. Laidos vedėjas mizantropas kalbina tuos, kuriuos iš tiesų ir kalbina dabartinės televizijos laidų vedėjai, – bankininkus, teisininkus, filantropus ir taip toliau. Įtariu, laidos vedėjas ir yra tas (arba labai jau į jį panašus) kaimyno laiškų adresatas – toks įžvalgumu nepasižymintis, jautrumu prilygstantis begemotui vyriškis. Be to, dar ir nevykėlis – visos jo parengtos laidos prodiuserių buvo išbrokuotos. Šiame cikle pateikiama tarsi kokia laidos vedėjo smegenėlių vingiuose vykstančių procesų rentgeno nuotrauka. Tuose vingiuose klaidžioja ir pinasi įvairios beprotiško pasaulio naujienos bei visokie pikantiški faktai, ir laidos vedėjas netikėtai, tiesiog makabriškai juos susieja ne tik su Lietuvos įvykiais, bet ir su asmenine pašnekovo patirtimi. Visų šių netikėtų paralelių rezultatas – juodasis humoras. Ką gi, belieka tik apgailestauti, kad šios originalios laidos eterio, regis, taip ir nepasiekė.

Labiausiai prie šių pagret sudėtų ciklų kompanijos tiktų knygos viduryje atsidūrusi psichoterapijos seansų stenograma „Mėlyna kušetė“. Manau, Lietuvos psichoterapeutai daug ko matę, ir vis dėlto R. Šerelytės sukurtas personažas – neeilinis pacientas. Kartais jis toks mielas, simpatiškas, netgi stebinantis savo racionaliomis mintimis, o kartais atrodo, kad jau laikas jam išrašyti siuntimą į rimtesnę įstaigą. Perskaičius šį ciklą pasirodė, kad rašytoja jį drąsiai galėtų pasiūlyti paskaityti scenoje, na, tarkime, per kokį humoro vakarą, bet po kurio laiko pagalvojau apie apgailėtiną Lietuvos scenos humoro ir humoristų lygį ir, tiesą sakant, dar kurį laiką nuo tokio pasiūlymo susilaikyčiau.

Taigi šie trys minėti ciklai – šmaikščiausi, stiliaus požiūriu – gyviausi. Visus juos vienija kalbėjimas pirmuoju asmeniu (kalba ne pasakotojas ar pati rašytoja, o jos sukurti personažai – kaimynas, laidos vedėjas, kvaištelėjęs psichoterapeuto pacientas ir kt.) ir nuolatinė dialogo imitacija (pokalbis su žiūrovais, pašnekovu, gydytoju arba kaimynu). Apie antrojo pokalbio dalyvio reakciją dažniausiai sužinome iš pirmojo kalbų ir išvedžiojimų, kitaip tariant, refleksijų. Bene porą dešimtmečių tokį poetikos bruožą savo romanuose ir novelėse demonstravo Jurgis Kunčinas, – jo personažas šnekučiuodavosi su mylimąja, pašnekovu ar klausytoju ir retkarčiais sulaukdavo jo reakcijos. Žinoma, taip rašė arba bent jau bandė rašyti ne vien J. Kunčinas, bet, atrodo, jo kūryba iki šiol buvo vienas geriausių tokios retorikos pavyzdžių lietuvių prozoje. Dabar skaitytojams vertinti dar vieną įdomų tokios dialoginės humoristinės prozos pavyzdį pateikė R. Šerelytė.

Kiti šios knygos ciklai, beje, kai kurie iš jų parašyti eilėmis, ir atskiri tekstai humoro scenai veikiausiai netiktų. Juose netrūksta juodojo humoro, bet šalia jo neretai atsiranda ir juodosios (ne sentimentaliosios!) lyrikos intarpų, ypač cikle „Lelijų rekviem“. Šie tekstai artimi rašytojos romanų ir novelių poetikai, pavyzdžiui:

Šiurkšti epocha, atšiaurios ir mūsų sielos, geriančios vandenį iš gilių aistros šulinių.

Ilgai trunka kelionė kūno žemėlapiu, bet per greitai atrandamos salos, aprašoma flora ir fauna, ir kūnas staiga lieka tuščias – nei paukščių, nei žvėrių.

Gėlės pakelia sparnus į tviskančius tolius, į sėklas pavirsta žuvys, ir jaučiame karštą ugnies pėdsaką, kurį palieka mums ant kaktos paukščiai dievų veidais.

Plyti kūnas kaip dykuma, sakytum išnuodyta viskas prakeiktais pesticidais, kad neliktų vietos drugelio sparnui trapiam (...)

O man šviečia pragare lelijos, šachtoj šviečia, ir joks velnias stachanovietis kirtikliu jų neįveiks!..
(p. 54).

Ten, kur protarpiais iš tiesų priartėjama prie esė žanro, atsiranda moralizavimo, retkarčiais – pernelyg tiesmuko, pajuntamas stiprus kontrastas tarp smagių kandžių humoreskų ir publicistinių pamąstymų. Deja, čia nelieka juoko – nei pikto, nei švelnaus, tik rimti, geri teisuolio, visuomenės kritiko pastebėjimai, ir tiek. Tiesa, tokių ekskursų rinktinėje nėra daug, norint jų galima ir nepastebėti. Bendrą šios knygos nuotaiką galima nusakyti kaip siurrealizmą su socrealizmo reminiscencijom ir sockapitalizmo realijom. Ši gremėzdiška konstrukcija iš tiesų apibūdina ir stilių, ir tematiką.

Pabaigoje vis kažkaip nerišliai pinasi girdėti intelektualų ir liaudies išminčių sukurti ar perfrazuoti posakiai apie juoką, neva juokas išgelbės pasaulį, juoktis sveika ir taip toliau, o štai ir šios knygos priešlapyje Gintaras Beresnevičius rašo, kad pasaulis toks baisus ir bukas, kad net juokina... Visi jie tikriausiai teisūs – ir dėl terapinių juoko galių, ir dėl jo reikšmės į apokalipsę sparčiai žengiančiame pasaulyje. Tik dar norisi pridurti, kad juokas išgelbės ir šią knygą. Kartais nutrūkstantis (juk juoktis sunkiau, nei, tarkim, verkšlenti ar pamokslauti) juokas iš pasaulio, iš savęs, praeities ir dabarties absurdų, kandus, juodas, kitąsyk – iš nevilties, o kartais – mielas ir užkrečiantis. Tad vertingiausia ir įdomiausia šioje rinktinėje – ne eseistika, o humoristika: juodasis humoras su juodosios lyrikos intarpais. Nors, tiesą sakant, čia tik mano subjektyvaus skonio reikalas, o skonis, kaip sakoma, draugų neturi.
Dalia Černiauskaitė
2006-10-05
 
Kita informacija
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2006
Puslapių: 160
Kodas: ISBN 9955-24-121-7
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą