Kregždėlaiškis

Kaip paglostyti mirtį?

Žemaitės, P. Cvirkos, G. Petkevičaitės-Bitės, „Imbiero vakarų“ literatūros premijų laureatė B. Jonuškaitė, kurios novelistinis kalbėjimas tikrai išskirtinis ir visų tų apdovanojimų vertas, pristato skaitytojams dar vieną apsakymų rinkinį.

Knyga dviejų dalių. Pirmojoje – „Pojūčių slenksčiai“ – dvigubai daugiau novelių nei antrojoje, pavadintoje „Neįveikiama priklausomybė“. Pastarieji keturi apsakymai rupesni ir (gal tik man taip atrodo?) nuoseklesni, labiau atitinkantys visus gerųjų tradicijų kanonus. Juos vienija savotiškas herojų trenktumas – ta idee fixe, kuri verčia žmogų elgtis kiek kitaip, nei įprasta. Toks yra žoliautojas Juliukas („Notrelių karalius“, p. 102-108), siekiantis, kad jo metuose į kuprą susirietusi diena vaistažolių supirkėjos būtų įvertinta labai gerai: visų notrelių ta pati – gelsvai švelni ankstyvojo medaus spalva, nors pinigų, gautų už taip sunkiai rinktas vaistažoles, jam nereikia, juos dalija į kairę ir dešinę – nei vaistams, nei laidotuvėms, kaip kiti seni žmonės netaupo… Toks yra Bronius Lenkaitis („Integracija“, p. 109-135), nestudijavęs kalbų, tačiau sugebantis jomis grožėtis, ypač, anot autorės, gimtąja, ir itin laisvas žmogus, kurio laisvės neįstengė apriboti nei žmona, nei tėvystė, nei įvairiausios aplinkinių baimės, novelėje dėl savo keistumo pakliūvantis į kebliausią situaciją… Toks yra Dėdė („Trys tūtos“, p. 89-101), gebantis aplinkui save barstyti graudžius atodūsių trupinėlius, pats žaidžiantis ir leidžiantis kitiems žaisti tik pagal n i e ž u l i o žmonėms žinomas taisykles, kurios buvo itin sudėtingos, bet kraujo jungtis neleido rinktis kitų… Tokia – ir Moteris („Krantas“, p. 136-141), su dviem dukrelėmis (vienai ketveri, kita – krūtimi žindoma) keliaujanti iš Amerikos, iš pasaulio su viskuo, kas, anot jų, geriausia – tik be Nidos smėlynų, tų vienintelių, kuriuos herojė norėtų pereiti basa ir jausti, kaip užpustyti kaimai mano vaikų kalba šnabžda po smiltelėmis šimtmečiais sugulusias istorijas, ir besiveržianti į tėvynę per sovietinio monstro širdį, per kraštą, kuriame vos prieš kelias dienas baigėsi pučas, vien tam, kad rastų taką, vedantį namo…

B. Jonuškaitės žvilgsnis į pasaulį – į žmogų, gyvuliuką ar augalą jame – ypatingas: rašytoja net ir pilkiausioje prieblandoje įžvelgia sodriausių spalvos niuansų („Spalva ir forma“, p. 16-30) ir nuolatos aiškinasi, kas mus iš tiesų šiame gyvenime, nelyginat katės akyse, trikdo labiau – nasturtos liepsna ar ta per tūkstantmečius vis kitaip interpretuojama, bet taip ir neįspėjama mįslė – gyvybės ir mirties slėpiniai? Pastaroji novelė (gerąja prasme) bene lyriškiausia, poetiškiausia, gražiai „atidaranti“ skaudžius „Virpesius“ (p. 31-39) – Viešpaties ir Žmogaus, kuriuose dar labiau išryškinamas baimės motyvas. Baimių turime visi. Vaikystėje gąsdinamės tamsos, mažų žalių kirminiukų, kurie apipuola kopūstus ir nasturtas, vorų, žalčių ir varlių, dar ko nors... Brandžiame amžiuje iš paskos mums pradeda sekioti netekties ir nebūties nuojautos, baugina nebe fizinė, o egzistencinė tamsa. B. Jonuškaitė – brandos žmogus, ieškantis išeičių iš kebliausių situacijų. Viena jų – prisijaukinti tai, ko labiausiai bijai: ji parsiveda baimę į namus: šnabždančią rožinį, krūpčiojančią nuo kiekvieno vėjo švilptelėjimo, besižegnojančią jau turbūt dešimtą kartą per vakarienę, su dejonėmis krentančią į patalą (p. 33). Kita išeitis – ir bene patikimiausia – savitai paglostyti mirtį. Novelėje „Laidoti negalima auginti“ autorė leidžia, kad basos mūsų mirties kojos pamažu atvėstų rūkuose, ir tyliai, paprastai, jaukiai, be jokių skambių žodžių ištaria: nuo pat pradžių žinojau, kad esu mirusi, nors visi kiti, daug vyresni ir atseit protingesni, tupinėjantys apie mano lopšį, sapaliojo apie dar vieno žmogaus gimimą (p. 57).

Ypatinga novele drįsčiau laikyti tą, kuri, autorės valia, pavadinta „Paprasta procedūra“ (p. 62-71). Parašyta drąsiai, atvirai, su šiurpoka realizmo doze, žiupsniu ironijos ir pilnu skreitu antifeminizmo. Būtų mano valia, siūlyčiau šį kūrinį įrėminti klinikose, kuriose gimsta ir negimsta vaikai...

Dvylikos B. Jonuškaitės apsakymų rinkinys – tikras kregždėlaiškis atviram, poetinės klausos ir skaitymo malonumo receptorių dar nepraradusiam žmogui. Autorė savo knygą dedikuoja šviesaus atminimo profesorei Elenai Nijolei Bukelienei. Kurį iš mūsų literatūros kritikų rašytojai dar bus linkę nuolatos prisiminti su jaukiu artumo gumulėliu širdy? Nejau tik ją – Guviąją Žebenkštėlę?