Kregždėlaiškis

Viršelyje turėtų matytis fotomenininkės sukurtas paukštis – turbūt todėl nuotrauka ir pasirinkta „Kregždėlaiškiui“ apipavidalinti. Mano akimis žiūrint, paukštis negražus, truputėlį bauginantis. Tačiau, kita vertus, kodėl jis turi būti gražus?

Turinys parodo, kad Birutės Jonuškaitės pasaulyje bjaurumas turi lygiai tokias pačias teises egzistuoti, kaip ir grožis. Nors kai kurie literatūros žinovai (pirštais nerodysiu) vis vartoja tokias frazes kaip „parašyta moteriškai švelniai“, regis, metas pripažinti, kad moterų kūryba gali būti ne tik švelni, lyriška, estetiška ir visaip kaip maloni širdžiai. Kaip ir vyrų kūryba, ji gali ir turi teisę būti visokia ir apie viską.

B.Jonuškaitės kūriniai atveria savitą, sakyčiau, „laukinės moters“ pasaulį, glaudžiai susijusį su gamtoje egzistuojančiais „gyvybės–mirties–gyvybės“ ciklais. Tai išsamiai aprašyta Clarissos Pinkolos Estes knygoje „Bėgančios su vilkais: laukinės moters archetipas pasakose ir legendose“. (Jei kas nuoširdžiai nori suprasti moteris, rekomenduoju, užuot varčius nesuskaičiuojamus moteriškus žurnalus, paskaityti šią knygą.)

„Kregždėlaiškyje“ šalia poetiškų, tapybiškų, impresionistiškų vaizdų gausu ironijos (bet ne cinizmo), kartėlio (bet ne tragiškumo), paslapčių ir užuominų (bet ne intelekto lavinimo pratimų). Autorė nesipuikuoja nei jautrumu, nei žiniomis, taip pat (priešingai, nei tikisi moterų kūrybos kritikai) nėra priešiška vyrams. Svarbūs autobiografiškų pasakojimų bruožai – nuoširdumas, bandymas priartėti prie kito, suprasti problemą, įžvelgti joje tam tikrų dėsnių sklaidą, užuot šaltai analizavus ar sarkastiškai pašiepus. Ją domina visos gyvybės formos: nuo ežero iki vikšro, nuo gėlės iki vos susiformavusio gemalo; taip pat nevaržomai, kaip ir gyvybė, nagrinėjama mirtis.

Rašytoja sugeba išlaikyti pusiausvyrą tarp idealizavimo ir kritikos, „keistų“ ir tradiciškų personažų, emocingos patetikos ir ramaus nešališkumo. Atrodo, viskas, ką pasakotoja išgyvena, jai įstringa taip giliai, kad ne taip lengva tą patirtį išreikšti žodžiais. Jos savitas pasaulis ne visiems aiškus ir suprantamas, jame daug mįslių, kurias gali atspėti tik panašaus mąstymo skaitytojai arba tie, kam gerai pažįstama jos atskleidžiama aplinka. Todėl skaityti „Kregždėlaiškį“ yra gana sudėtinga, užtat įdomu.