Kregždėlaiškis

Laišką Birutė Jonuškaitė iškėlė į savo kūrybos vakaro centrą. Su naująja knyga „Kregždėlaiškis“ laiškas susijęs tiesiogiai. Susijęs paprasta ir svarbia fraze iš to paties pavadinimo apsakymo: „Moteris rašė laišką.“ Laiško rašymu apibrėžiamas moteriai ontologiškai svarbus veiksmas – atsiveriu, kreipiuosi, pranešu apie save, prašau. Arba: pasiduodu, nes nebeišlaikau liūdesio, vienatvės, nevilties. Galiausiai Jis parašau didžiąja raide. Laiško svarbumas reikalauja ypatingos formos. „Todėl ji vakar išlankstė kregždutę. Jai atrodė, kad kregždėlaiškio Jis negalės neperskaityti.“

Ko prašoma tame svarbiajame laiške, kuris įmetamas į jūrą? Neįmanomo ir nereikalingo: „Atsiųsk man šilkverpį. Atsiųsk man šilkverpį ant žalio ginkmedžio lapo. Šilkiniame narvelyje iš sidabru spindinčių siūlelių... Kaip amžinos sandoros ženklą. Atsiųsk man šilkverpį...“ Taip pasirodo vienas iš Birutės Jonuškaitės kūrybos lizdų – poetinis, metaforinis gyvenimo jausmas, savitai persmelkiantis ir naująją knygą. Savaip paradoksalu, kad šio jausmo eiliuotam poetiniam tekstui (eilėraščiams) yra lyg per maža (stinga jo intensyvumo), o prozoje kartais jo per daug. Pernelyg lyrizuotas pasakojimas silpsta, pasakojimas turi pasakotis, o ne suktis toje pačioje vietoje. Išeitis – sandoros tarp lyrinės įjautos ir pasakojimo tėkmės ieškojimas. Tai šios rašytojos kelias.

Naujoji Birutės Jonuškaitės knyga – apsakymai, žanras, kurio turime vis mažiau ir vien todėl turime į jį su didesniu dėmesiu žvelgti. Literatūrinį pasakojimą greit visai pasiglemš romanas, vis labiau siejamas su komercija. Jei iš mažųjų, stilistiškai gludinamų apsakymo erdvių romano nebepasieks frazės, detalės tiks¬lumas, lakoniški charakterio bruožai, romanas iš tiesų pradės nebesiskirti nuo „įdomių istorijų“.

Birutės Jonuškaitės kūryba įvairiažanrė: romanas „Didžioji sala“, apysaka „Žalčių tiltas“. Apsakymai kol kas dominuoja, ir tai yra gerai. Nė vienas rimtas prozininkas apsakymo negali išleisti iš akių – tai svarbiausia pasakojimo laboratorija. Kaip tik apsakymais (trečioji knyga „Rugių laukas“, išleista Punske su Saulės Kisarauskienės grafikos darbais) Birutė Jonuškaitė (bent mano akiratyje) pasirodė kaip netikėta rašytoja. Kaip realistė, kaimo patirties augintinė; tokios kūrybos tarsi nebebuvo galima tikėtis 1996-aisiais, postmodernizmo epochoje. Rugių lauko, slėnio, tako rašytoja jutimiškai tikra, įsipareigojusi tam, apie ką kalba. Išryškėjo svarbiausias jos patirties lizdas – namai, nebesantys ir esantys, amžini. Pasirodė grįžtanti su vaikais Eglė, pagaliau ir protingas žaltys Žibulys (apysakoje „Žalčių tiltas“ sujudėjo ir pradėjo kilti į viršų archetipiniai atminties klodai, susiję su labai senu lietuvių, apskritai baltų genčių gyvenimu sodybose, lyg atskirose, kad ir mažose, menkose savo pilyse). Birutė Jonuškaitė iš Seinų krašto, ten, nepaisant visų aplinkybių, išliko ir tarsi prasitęsė sodybos, sodybinis gyvenimas. Lietuva jau gyveno kolchozinį, o Seinų kraštas dar sodybinį gyvenimą, kuriame tebebuvo arkliai. Lietuvoje dar galima buvo turėti karvę, kiaulę, avį, o nuosavo arklio – ne. Sodyba be arklio nebėra sodyba. Sodyba yra buvęs svarbiausias lietuvio lizdas, pasaulėjautos ir pasaulėvokos formavimosi centras.

Birutė Jonuškaitė iš savo gimtosios sodybos pasisėmė savitos patirties, išskirtinai stiprių pojūčių; jie tebemaitina ir naująją knygą. Ir jos stipriausi puslapiai susiję su patirtimi, kuri tarsi pereina atminties filtrus ar tiesiog staigiai iššoka iš sąmonės, keičia stilių, daro jį stangrų, tarsi juntamą. „Kregždėlaiškis“ efemeriškas – iš nuojautų, ketinimų, baimių. Vaizdas su jūra: „Jūra dar tik raivėsi murmėdama rytines gelmių mantras, aptingusi pilstė ir pilstė dugne dailias smėlio bangeles, kurios kuteno moters padus,“. Citata iki kablelio – nieko atskiresnio, tos rytinės gelmių mantros lyg kiek ir perdėta, bet sakinys keičia kryptį, nes paduose staiga pasirodo kitas jutimas, labai autentiškas, unikalus: „tarsi ji būtų ėjusi medine mamos skalbimo lenta, kvepiančia iki permatomo ažūro suskalbta vaikyste.“ Šitą įdomią sakinio sandūrą laikyčiau naujosios Birutės Jonuškaitės knygos žyme. Sąmoningai siekiama naujų moters sąmonės siužetų, žaidimų, jie randami, atskleidžiami. Bet tarsi koks sąmonės inkaras, nuleistas į giliuosius pasąmonės vandenis, grąžina prie svarbiausio lizdo, prie motinos, prie pirminio kraštovaizdžio, prie pirminių formų, spalvų. Sandūra: inteligentiškai vaikštai pajūriu, o tavo padai junta švelnią, trynimo nugludintą medinę mamos skalbimo lentą (turėtų būti jos atskiras vardas; atsimenu daiktą, bet neatsimenu, kaip jis vadinosi žemaičių sodyboje, Seinų krašte tikriausiai kitaip). Inteligentiškos (mąstymu, skaitymu, refleksija įgyjamos) patirties „Kregždėlaiškyje“ daugiau negu ankstesnėse knygose – Birutė Jonuškaitė jau nebėra (o ar kada buvo?) kaimo, jo tradicijos rašytoja. Moters prigimtis – vis įdėmiau žvalgoma. Darosi pastebima, kad dabartinės moters refleksijos (grožinės ir kritinės) vis dažniau siejamos su vilke, su laukinio prado, bet ir stiprumo, gajumo, ištikimybės ženklais. Iš naujo su nuostaba į Salomėją Nėrį, į „Savęs aš gailiuos“: „Neilsėjos, neėdė, negėrė, – / Vilkė bėgo laukais klupdama.“ Kodėl, iš kur identifikacija su vilke, kokios giliosios nuojautos valdo sąmonę kūrybos valandą? Palydimajame žodyje rašytoja sako, kad jos knyga skirta „savo laukinės prigimties neišdavusioms moterims ar bent jau mėginančioms susivokti, kas jos esančios“. Laukiniškumo pabrėžimas gal ir nėra visai natūralus, bet negalima paneigti šio prado nuojautos, pagaliau ir jo pėdsako kultūroje.

Pirmasis naujosios knygos skyrius pavadintas gana tiksliai – „Pojūčių slenksčiai“. Mes esame jutimai, pojūčiai, jų slenksčiai mintyse, sąmonėje, rankose ir paduose. Stilius yra pojūčių, jutimų kalbinis padas, pamatas. Nesvarbu, apie ką būtų kalbama (netgi apie Ameriką, didmiesčius), padas negali išnykti. Kūrybos atsinaujinimus riboja padai.

Pirmojo skyriaus tekstas – „Spalva ir forma“; retas iš atminties rašomų gėlių, gėlynų ir žolynų, tarsi užkoduotų sąmonėje, prisimenamų iš motinos sukurto pasaulio, iš tėvo laukų. Gėlių kalba – atskira moterų kalba ir atskira tema lietuvių literatūroje, iki A. Nykos-Niliūno. Birutės Jonuškaitės gėlės – namų, jų spalvos – iš patirties, iš prisiminimų. Archetipiniai sodybos vaizdiniai – tėvas su motina ant suolelio priešais gryčią. Vaiko – mergaitės sąmonės, jos brendimo problemos. Baimės pavidalai – vikšrų, kirmėlių, sfinksų. Paslapties lauko susiformavimas.

Kūrybos problema tikrai yra formos ar formų problema; Birutės Jonuškaitės prozoje ji kartais pasirodo kaip nepakankamas pasakojimo vientisumas, kaip netikslus žodis (pavyzdžiui, tai pačiai kategorijai priklauso ir purienos) arba kaip slenkstis, prie kurio reikėjo sustoti, bet nesustota. Apsakyme „Spalva ir forma“ sfinkso pasirodymas signalizuoja pasakojimo pasikeitimą; katė Geiša yra jau kito pasakojimo veikėja.

Gana savitas apsakymas „Kvapas“ – apie mirtį, stengiantis neminėti jos vardo. Motinos siejimas su kvapais, kurie įsigeria į smegenų rieveles, puiki frazė „Kai namai nebekvepia motina, nelieka ir namų“. Mirusieji, mirusiųjų pasauliai, ryšiai tarp gyvų ir mirusių – taip, tai irgi savitos Birutės Jonuškaitės temos, savitai apie jas ir kalbama. Pasakyti sunku, bet ir tylėjimas – ne išeitis. Bet ne išeitis ir stilistinis neišrankumas – koks į akis lendantis poeto Marcelijaus katinas („Laidoti negalima auginti“). Mėgstamos aliuzijos į rašytojus, menininkus, bet citata meniniame tekste nėra paprastas dalykas: tai – skiepas, kuris turi įaugti beveik be rando arba taip, kad randas ir reikštų randą. Galbūt toks randas – literatūriška „Štai kas yra“ pradžia, bet nėra stilistinio tonalumo sakiniuose apie Hrabalą: „Užmiega literatūriškai savanoriškai išprievartauta...“ ir taip toliau. Lieka kažkas paviršutiniškai žurnalistiška; iš žurnalistikos ateinantys rašytojai ilgai išlaiko žurnalizmo šleifą. Jų sąmonėje budi kažkokios bendros frazės, posakiai. Tikriausiai jų sąmonei reikia papildomo sieto.

Stiprus tekstas – „Paprasta procedūra“: apie tai, kas moterų patirtyse yra skaudžiausia. Abortas yra didelė trauma: kūno ir sąmonės. Kuo sąmonė subtilesnė, tuo trauma didesnė. O iš paviršiaus taip paprasta viskas, beveik konvejeriu. Bet būna, kad moters sąmonė tos papras¬tos procedūros neatlaiko. Ženklai, moteriškosios prigimties kodai yra tos, kur neatlaiko; pasiduoda išduodamos savo prigimtį ir suklumpa ant pojūčių slenksčio, nebeatsikelia. Nors šiaip jau šiuolaikinės moterys turi atlaikyti. Laukinė prigimtis (ta dalis moters sąmonėje ir kūne, kuri lieka arčiausiai gamtos) yra stipri. Birutės Jonuškaitės prozoje visgi stipriausia yra lizdo moteris, bet juo neapsiribojanti, matanti pasaulį, apie jį sprendžianti. Rašanti laiškus Jam arba pasauliui, raganiškus keiksmus ir prakeikimus keičianti perlo didelėje kriauklėje (to paties lizdo metafora) jausena.

Antroji „Kregždėlaiškio“ dalis – „Neįveikiama priklausomybė“: pasakos su herojais vyrais, jei perfrazuotume tautosakos klasifikaciją. Lemtingos giminės ligos pažymėtas dėdė karininkas apsakyme „Trys tūtos“; tiksliai piešiami pirmieji mergaitės erotiniai išgyvenimai, jų skalė. „Notrelių karalius“ – keistuolis šviesos poetas, vaistažolių rinkėjas, panašus į Vaižganto Mykoliuką; „Integracija“ – apie lietuvių kalbos mylėtoją, apie patriotizmą, savo natūraliomis, beveik „Aušros“ laikų formomis (kaip ir sodybos) ilgiausiai išsilaikiusį Seinų krašte. Šis apsakymas kiek perkrautas „sunkumų“, kuriuos paskutinę akimirką turi įveikti pagrindinis veikėjas. Patriotine intonacija jam artimas ir pas¬kutinis apsakymas „Krantas“, kur vėl pasirodo veikėja moteris, atkakliai grįžtanti namo iš geriausio pasaulio. Europos, kaip namų kranto, teigiamas vaizdinys, pirmą kartą pasirodantis lietuvių prozoje.

Birutės Jonuškaitės „Kregždėlaiškis“ – dar vienas akcentas lietuvių prozoje, kurią rašo moterys. Moteriška, paranki feministinei analizei, bet ir bendrinė kūryba. Patriarchalinės valdžios tamsa, bet ir keli šviesūs vyrų paveikslai, lyg palytėti animos. Proza, derinanti skirtingus vaizdavimo būdus, spalvas, formas. Siekianti naujų vaizdavimo perspektyvų. Savičiausiu šios rašytojos kūryboje laikyčiau realistinį vaizdavimą, realizmą, pasitikint tikrove, kurią turi savyje. Realizmas, kuris sutinka su lemtim, balade, su nežinoma galia, stipresne už žmogaus valią. Jis vadinamas magiškuoju, bet įmagnetinimas kiekvienąkart turi rastis iš atskiros žmogaus patirties, iš pasikliovimo ja.