Nobelio premijos laureato vokiečių rašytojo Giunterio Graso (Günter Grass) novelė „Krabo žingsniu“ tarsi pratęsia jo garsiąją trilogiją („Skardinis būgnelis“, „Katė ir pelė“, „Šuniški metai“). Joje toliau pasakojama Tulos Pokryfkės gyvenimo istorija, kuri yra glaudžiai susijusi su Rytų Prūsijos bėglių laivo nuskandinimu 1945 m. žiemą. Laive „Vilhelmas Gustlofas“, kuriame nuskendo 9000 žmonių ir kurio žūtis laikoma didžiausia jūrų katastrofa, tuo tragišku karo pabaigos metu gimė ir pats pasakotojas, norintis išsiaiškinti ne tik, kas buvo jo tikrasis tėvas, bet ir visą laivo žūties istoriją. Rašytojas labai atsargiai dėsto iki šiol neliestą bėglių naikinimo temą, to meto įvykius vaizduodamas labai subtiliai lyg artėdamas prie jų krabo žingsniu, pavojingai subtiliose vietose sukdamas į šoną lyg sudarytų vaizdą, kad juda į priekį.
Novelė sudaryta iš pasakotojo motinos gyvenimo nuotrupų dėliojimo į visumą ir paties pasakotojo šeimos nesėkmių, supinamų su dabartimi ir jos virtualiuoju pasauliu bei tam tikra prasme su praeitimi siekiant išsiaiškinti, kas tas Vilhelmas Gustlofas, kurio vardu pavadintas laivas, ir kas tas Marinesku, nuskandinęs torpedomis bėglių laivą ir už tai apdovanotas. Pasakotojas sakosi nusipirkęs kompiuterį, kuriame susiieško reikalingos informacijos, pirmiausia, apie Vilhelmą Gustlofą, o paskui ir apie Marinesku. Rašytojas tas istorijas meistriškai supina su šiandiena, kai pasakotojo sūnus įsivelia į neapykantos žydams eskalavimą: nušauna savo draugą už patyčias iš vokiečių ir nuteistas patenka į kalėjimą, kuriame taip pat dirba kompiuteriu – yra kompiuterio mokslų vadas. Slidi tema dar labiau paslysta, todėl atrodo, kad rašytojas į ją iš tikrųjų eina krabo žingsniu tiek lėtai, kiek įmanoma į tą slidžią temą gilintis. Išvada viena – autorius smerkia tiek stalinizmą, tiek hitlerizmą ir netiesiogiai per veikėjų apmąstymus teigia, kad, kas bebūtum, rusas, žydas ar vokietis, pirmiausia turi likti žmogumi ir elgtis kaip žmogus. Pats, o ne tėvai ar seneliai, esi atsakingas už savo elgesį, todėl ir kaltę irgi turi prisiimti ir išpirkti pats.
Novelėje keistokai lietuviškai skamba Tulos Pokryfkės dialogai ar monologai. Ši veikėja kalba tarmiškai, bet jos vokiečių aukštaičių tarmė, išversta į lietuvių kalbą, skamba kiek dirbtinai, nes nėra sutapatinta su kuria nors lietuvių kalbos tarme. Redaguojant novelę, geriausia būtų buvę ją priartinti prie lietuvių kalbos aukštaičių tarmės, kad neskambėtų keistai, o kartais net ir juokingai.
2004-12-12 22:07
Dovanokit mano priekabumą.
2004-12-10 08:18
Murrey išsakytos mintys labai subtilios, pats pakraščiukas tarp kalbos kaidos ar trūkumo ir visiškai vartotino pasakymo, manau, kad pirmas ir trečias teigniai visiškai neklaidingi, gal vos vos nestilingi, bet ir dėl to galima būtų ginčytis, ypač dėl pirmo atvejo... O antroji minima ištrauka, matyt, tyčia tokia (sužaista žodžiai), taigi čia visai nėra logikos pažeidimo... ir teksto pabaiga visai gera, jis nebūtinai turi baigtis išvadomis... :)
2004-12-10 08:01
Antroje eilutėje kažkodėl Giuteris Grasas... Recenzija parašyta tikrai puikiai... :)
2004-12-10 01:12
Pasakotojas sakosi nusipirkęs - man atrodo, čia labiau tiktų "teigia", nes anaip per dažnai vartojama si.
Slidi tema dar labiau paslysta - pasirodė nelogiška, kažkas panašaus į "ledas paslysta".
todėl ir kaltę irgi turi prisiimti ir išpirkti pats - labiau tiktų "todėl ir kaltę turi prisiimti bei išpirkti pats".
Išvadą pradėčiau rašyti kitoje pastraipoje, tada išeitų pabaiga, nes pastaba apie tarmes jos neatstoja.
Apskritai recenzija nebloga, patiko stilius.