Kolekcionierius

Vienas įdomiausių šiuolaikinių anglų romanistų Johnas Fowlesas (Džonas Faulzas) gimė Anglijoje, Esekso provincijos miestelyje Lei on Si 1926 m. kovo 31 d. 1940-1944 m. jis lankė mokyklą Bedforde, o vėliau beveik septynetą metų tarnavo Karališkajame jūrų laivyne. Ketverius metus studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą Oksforde ir įgijo humanitarinių mokslų bakalauro laipsnį. Fowlesas atsiribojo nuo savo šeimos viduriniosios klasės aplinkos, siekdamas laisvės, kurią galėtų suteikti nepriklausomo rašytojo padėtis. Keliolika metų užsidirbdavo pragyvenimui dėstydamas Prancūzijoje Puatjė universitete ir Graikijoje, taip pat įvairiose mokyklose Londone ir jo apylinkėse. 1963 m. išėjęs romanas „Kolekcionierius“ tapo bestseleriu, o 1965 m. pagal jį buvo pastatytas Williamo Wylerio filmas. Tačiau šitokia sėkmė nesugriovė rašytojo jau anksčiau puoselėtų sumanymų: 1964 m. jis išleido dar Oksforde pradėtus „Filosofo užrašus“, pavadintus „Aristos: Idėjų autoportretas“. 1965 m. pasirodė daug kančių kainavęs romanas „Magas“, kurį įkvėpė rašytojo savianalizė ir „atsivertimas“ į egzistencinę laisvę. „Magas“ - tai iš tikrųjų pirmas Fowleso romanas, pradėtas dar prieš „Kolekcionierių“, nors išleistas vėliau. 1965 m. rašytojas apsigyveno atokioje Laim Ridžio vietovėje ant jūros kranto netoli Dorseto.

Laimo įlankos vaizdas, kuris matyti žvelgiant iš Fowleso namo (Belmont House), aprašytas jo garsiausio romano „Prancūzų leitenanto moteris“ (1969) pirmuose skyriuose. Šis pseudoistorinis romanas atvėrė naujus kelius pasakojimo balsais eksperimentams ir intelektinei sofistikai, kurie būdingi jo vėlyvesnei prozai – apysakai „Juodmedžio bokštas“ (1974), romanams „Danielis Martinas“ (1977), „Mantisa“ (1982), „Vikšras“ (1985).

Romane „Kolekcionierius“ keliama viena svarbiausių estetinių ir moralinių problemų: gėrio ir grožio kaip dviejų neatsiejamų egzistencijos pradų sąveika.

Konfrontuodamas gyvenimą ir mirtį, grožį ir bjaurumą, gėrį ir blogį, autorius pasitelkia Šekspyro romantinės dramos „Audra“ simbolius ir motyvus. Meno akademijos studentė Miranda, kurią pagrobia atsitiktinai praturtėjęs klerkas Frederikas Klegas, įkūnija kūrėjui būtiną vidinę laisvę, emocinį gyvybingumą ir nuo bendrų dogmų nepriklausomą nuomonę. Jos sąmonėje Klegas transformuojasi į Kalibaną – bjaurumo ir išsigimimo simbolį Šekspyro „Audroje“.

Trys romano dalys – tai dviejų veikėjų pasakojimai apie save, jų vidiniai monologai, atskleidžiantys dvi diametraliai priešingas gyvenimo pozicijas: Klego egoizmą, vidutiniškumą ir Mirandos dvasinę harmoniją, dorovinę tvirtybę, intelektą. Autorius parodo šiuolaikinį Kalibaną tiek jo paties unifikuotos, tiek ir dvasingosios (Mirandos) sąmonės veidrodžiuose. Mirandos žodžiais, šiuolaikinis Kalibanas – tai vidutinybė, kuri kaupia, kolekcionuoja, paverčia gyvenimą mirtimi, kaip kad Klegas smeigtukais prismeigdamas nuostabius drugelius savo kolekcijose. Bjaurumas, anot Fowleso, šiandien neteko fantastiškų bruožų, jis tapo miesčioniško egzistavimo norma, reiškiasi elgesio ir kalbos klišėmis, neapykanta viskam, kas peržengia jo ribas. Atsidūrusi ribinėje situacijoje, Miranda ima suvokti gyvenimo, meilės ir neapykantos esmę. Šiame pažinimo procese reikšmingą vaidmenį vaidina Šekspyro kūryba: „Audroje“ pavaizduota situacija jai padeda geriau suprasti savo likimą. Nelaisvė parodo tikrąją laisvės kainą, akistata su egoistiniu nuosavybės instinktu atskleidžia nenumaldomą tikro žmogiško jausmo poreikį. Pasiekusi „dvasinį praskaidrėjimą“, Miranda įsitikina, kad didžiausia vertybė – tai gebėjimas giliai jausti, mylėti gyvenimą. Šis dvasinis praregėjimas siejamas su vidinių jėgų mobilizavimu, moraline disciplina, žmogaus ir menininko atsakomybe. Nors romanas baigiasi Mirandos mirtimi, o ją palaidojęs Klegas ieško naujos aukos savo kolekcijai, autorius teigia dvasinio kūrybinio prado pergalę. Skaitydamas Mirandos dienoraštį, Klegas pajunta jųdviejų pasaulius skiriančią ribą, ir mes galime įsitikinti, kad Kalibanas niekada negalės sunaikinti miesčioniškiems nuosavybės instinktams nepavaldžių grožio ir gėrio pradų.

„Rašau grožinius kūrinius, kad atskleisčiau save per tekstą, tiksliau sakant, kad atrasčiau save juos rašydamas, ir kuo mažiausiai rūpinuosi savo reputacija. Mano proza labiau panaši į eksperimentą nei į ką kita: ieškau dalykų, slypinčių po išoriniu pasakojimu ir temomis. Tai pagrindinė priežastis, kodėl man nėra lengviau rašyti dabar, kai darausi senesnis; būtent todėl taip dažnai kaitaliojau savo rašymo kryptį praeityje“. Tradicinių formų kartojimas ir jų nauja interpretacija, jų jungimas su moderniomis liudija šio menininko tikslą – integruoti savo epochą į žmonijos dvasinės raidos vyksmą, suartina jo kūrybą su bendromis postmodernistinės literatūros nuostatomis.

Galina Baužytė-Čepinskienė