Kolekcionierius

Saulė – toks buvo paskutinis suprantamas Mirandos žodis. Ji kaip gėlė sukosi į saulę. Greičiausiai norėjo nupiešti, žodžiai juk nebuvo jos sfera, Miranda buvo dailininkė. Buvo, kol drugelių kolekcionierius Frederikas Klegas ją pagrobė ir įkalino savo namo rūsyje.

Tai nėra knyga apie meilę. Galbūt Klegas ir ginčytųsi su manimi, nes buvo įsitikinęs, jog viską daro tik dėl meilės Mirandai. Tačiau jei ką nors jis ir mylėjo, tai tik savyje sukurtą modelį, kurį perkėlė į Mirandos asmenybę. Todėl jam ir nereikėjo jos kūno. Kūnas yra gyvas ir tikras. O Klegas nenorėjo pažinti tikrovės. Jis gyveno užsidaręs savo iliuzijų pasaulyje. Tik vargu, ar ten švietė saulė. Greičiausiai tik paprastos lemputės šviesa. Klegas gyveno „palempyje“, kur įkalino ir Mirandą, nes ją „mylėjo“. Kaip dailininkė ji pastebėjo, jog dirbtinėje lempos šviesoje ir paveikslai atrodo kitokie, nebegyvi.

Tai knyga apie tris žmones. Du iš jų jau paminėjau. Nebent dar galima užsiminti, jog pats Klegas prisistatė Mirandai kaip Ferdinandas, na o jos pačios pramintas Kalibanu (pagal Šekspyro „Audros“ personažą). Ką tai pasako? Žmogus, turintis daug vardų, išties neturi nei vieno. Klegas neturėjo nei savo nuomonės, nei asmenybės (nebent kažkur giliai), todėl tą tuščią erdvę norėjo užpildyti Mirandos asmenybe. Ji buvo tikras, gyvas žmogus. Tačiau atsidūrė tikrai nepavydėtinoje situacijoje. Skaitydamas knygą vis pagalvodavau, kaip pats elgčiausi Mirandos vietoje. Kaip bandyčiau išsilaisvinti? Jėga? Gudrumu? Tai keista situacija, kurios negalima pavadinti įprastu įkalinimu, nes čia kalinys gauna visko, ko tik užsigeidžia, t.y. visko, ką galima nupirkti už pinigus. Įsivaizduokite, juk tai idealus pasaulis Vartotojui: ko nors paprašai ir tau tai nuperka. Vienintelė sąlyga – nebebendrauti su žmonėmis ir nesidomėti, kas vyksta už tavo kambario sienų. Trumpai tariant, nebegausi tik to, ką kasdien gali patirti už dyką: bendravimo su draugais ir šeima, lietaus, saulės ar sniego... Tik, deja, Miranda neturėjo pasirinkimo teisės.

Trečiasis žmogus, nėra toks svarbus, kaip pirmi du. Apie D.P. sužinome tik iš Mirandos dienoraščių. Čia verta apibūdinti, kokia yra knygos struktūra. Didžioji dalis yra pateikta paties kolekcionieriaus Klego pasakojimo forma. Tai, kas likę, Mirandos Grėj dienoraščiai, parašyti nelaisvėje. Juose atsispindi visi išgyvenimai, kuriuos teko patirti: baimė, neviltis, ryžtas nepasiduoti...Tai išties leidžia pačiam skaitytojui pažinti, susidaryti nuomonę apie Mirandą ir Kolekcionierių. Jie kalba tiesiogiai, nėra perleidžiami per tradicinio visažinio pasakotojo filtrą.

Taigi tas trečiasis veikėjas D.P. (Džordžas Pastonas, kaip vėliau išaiškėja) yra žmogus, apie kurį Miranda galvoja daugiausiai, bent jau po to, kai užmiršta, kur esanti. Ji myli jį. Ši meilė pilna abejonių (galbūt, tokia ta meilė ir yra): pagal metus D.P. tiktų jai į tėvus, nevengia atsitiktinių meilės nuotykių, turi griežtą savo nuomonę ir dėl to ne visada lengva su juo bendrauti. Nepaisant trūkumų, Miranda laiko jį tikru žmogumi, tiksliau pasakius, paisant tiek jo trūkumų, tiek gerų savybių. Galbūt šioje vietoje derėtų pasakyti, kad knyga vis dėlto yra ir apie meilę, bent iš dalies. Ši knyga yra dar apie daug ką. Apie muziką, rašymą, laisvę, Dievą... Pasirinkau aprašyti tai, kas mane labiau traukė. Trys žmonės. Nenorėjau pasakoti apie knygos viršelį, vertimo kokybę ir panašius ,,sausus“ dalykus. Knyga mane įtraukė, vadinasi viskas ir su šiais dalykais yra gerai. Kaip teigė pats rašytojas, jo kūriniai labiau primena eksperimentus, nei tikrus literatūros darbus. Gal todėl kiekvienam atsiranda didelė laisvė interpretuoti „Kolekcionierių“ savaip. Tai tik pats eksperimentas; žmogus, jį atlikęs kažkodėl pamiršo paaiškinti, kam jis buvo atliktas, kaip jį suprasti. Manau, pamiršo sąmoningai.