Kauliukų žmogus

„Aš papasakosiu apie vieno žmogaus pastangas naujaip panaudoti visas savo galimybes ir būsiu palaikytas pamišėliu. Tebūnie. Jei būtų kitaip, žinočiau, kad tikslo nepasiekiau“.

Taip knygos „Kauliukų žmogus“ pagrindinis veikėjas Lukas Rinehartas pradeda savo autobiografiją. Po tokių žodžių pagalvoji, kad tai knyga apie žmogų, kurio niekas nesuprato, laikė pamišėliu, bet tu (skaitytojas) perskaitęs knygą suprasi, užjausi knygos veikėją, ir, žinoma, jokiu būdu nelaikysi pamišėliu.

Pirmajame skyriuje Luko pateiktas autoportretas glumina ir yra nesuprantamas. Apie save jis sako prieštaringus dalykus: „Esu be galo religingas, parašiau gražų aukščiausios klasės pornografinį romaną „Nuogas prieš pasaulį“, šiuo metu nesu ir niekada nebuvau žydas“. Tuoj po to priduria, kad yra „ne itin uolus ateistas“. Atrodo niekaip nesuprantama, kaip tiek daug prieštaringų dalykų telpa viename žmoguje. Perskaičiusi visą knygą galiu patvirtinti, kad šis Luko Rineharto autoportretas visiškai teisingas. Ir net jei jis teigtų, kad jo akys yra mėlynos, žalios spalvos, greičiausiai būtų visiškai teisus.

„Kauliukų žmogus“ - tai istorija apie nuobodulio veikiamą psichiatrą Luką Rinehartą, kuris nebejausdamas jokio gyvenimo džiaugsmo („tos pačios senos naujos šalys, tos pačios įgrįsusios glamonės, tie patys atlyginimai ir išlaidos (...)“), netyčia atsitiktinai atranda būdą, kaip padaryti gyvenimą visapusį. Užtenka vieno „jeigu“, vėlų vakarą po pokerio bei diskusijų su kolegomis. Tas „jeigu“ pakeičia Luko gyvenimą, jis tampa nauju jo sukurtu žaidimu, teorija, religija.

Taisyklės labai paprastos: tu sugalvoji variantus, priskiri jiems tikimybes ir parideni kauliuką. Kauliukas tau pasako, ką turi daryti. Kauliukui nepaklūsti nevalia - šio žaidimo (teorijos ar religijos) pamatas. Taip pat negalima rinktis vien tik gerų ar lengvų variantų, nes tada žaidimas netenka prasmės. Pirmasis Luko „jeigu“ tai patvirtina: „jeigu atsivertusi viena akis, išžaginsiu Arlyną“.

Lukas Rinehartas tiesiog mėgaujasi šiuo žaidimu (teorija ar religija). Nors vykdydamas Kauliuko paliepimus, susimauna jis dažniau nei pasirodo gerai, jokios atsakomybės už savo poelgius neprisiima. Juk ką reikia daryti, jam pasakė Kauliukas. Tiesa, prieš ridenant kauliukus patartina pasimelsti („teesie Tavo valia, Kauliuk, o ne mano“).

Žmogus, viską nusprendžiantis ridendamas kauliukus (kauliukų žmogus), atrodo kaip pamišėlis - keistai rengiasi, kalba, elgiasi - vienas keistas poelgis keičia kitą, kartais ima elgtis normaliai ir tai jau tampa irgi keista. Kauliukų žmogus yra visiškai nepatikimas ir neprognozuojamas. Šis žaidimas (teorija, religija) veda į susinaikinimą, pakeliui sunaikinant ar apgadinant aplinkinius.

Perskaičiusi visą knygą pasakiau: „nenormali knyga“. Kaip knygos veikėjas Lukas Rinehartas ir tikėjosi, laikau jį visišku pamišėliu, tą patį kartais pagalvodama ir apie tikrąjį knygos autorių. Nemanau, kad imčiau skaityti šią knygą antrą kartą. Ir draugams rekomenduočiau maždaug taip: „Jei manai, kad nepasidarys koktu nuo pornografijos bei šaltakraujiško pasakojimo apie žmogžudystę, skaityk. Knygos idėja įdomi ir... nenormali. Tačiau įspūdį palieka ilgam“.