Kauliukų žmogus

Ar kada nors pagalvojote, kodėl gyvenime kažkas įvyksta taip, o ne kitaip? Likimas, valia Dievo, o gal jau metas karmos diagnostikai? Radote savo atsakymą į šiuos varginančius klausimus? Atsargiai, atsargiai - esate arti dar vieno varianto, galinčio gerokai vožtelėti per smegenis: galbūt viskas priklauso tik nuo kauliuko, kurį danguje ridena Kažkieno rankos. Ir iškritusi dviakė reiškia, kad skrydis per balkoną iš penktojo aukšto jums atsipirks išgąsčiu. Bet jau rytoj išriedės šešios akys - ir tiesiai ant jūsų galvos grakščiai nusileidusi plyta pastūmės jus Anapus... Gyvenimas, valdomas vienintelio dievo - Atsitiktinumo. Makabriška. Bet dar ne taip, kaip būtų tuo atveju, jei kauliuką valdytumėte pats. Kas atsitinka, kai žmogus tampa kauliukžmogiu - apie tai daugiau kaip pusė tūkstančio puslapių.

Luke'as Rhinehartas, pasirodo, yra kūrybinis George'o Cockrofto slapyvardis. Dar pasirodo, kad toks ir pagrindinio knygos herojaus - Kauliukų žmogaus - vardas. O štai knygos išleidimo data - 1971-ieji - man nepasirodo. Ir nepasivaidena. Kaip atsitiko, kad į gimtąją lietuvių šis romanas išverstas praėjus kone 35-eriems metams? Iš ką tik užverstos knygos išlindęs kipšas kikena, kad taip norėjo Kauliukas. Galbūt, tebūnie.

Nesuprantantiems, kas, po galais, tas Kauliukas, aiškinu: kauliukas yra dievas. Kauliukas vienintelis kuria įstatymus ir juos laužo. Jis turi savo moralės kodeksą, kurį kasdien pats gali sudeginti. Kiekvienu klausimu - šeši atsakymai. Tereikia paridenti kauliuką, ir sprendimas atsiveria tiesiai prieš akis. Pagrindinis knygos veikėjas - sočiu ir ramiu gyvenimu lyg manų koše apsivėlęs psichiatras - atranda netikėtą visų problemų sprendimo būdą - kauliuką. Problemų? Vargu. Veikiau - būdą išvengti rutinos, elgtis spontaniškai, vis kitaip praleisti dieną, vis labiau rizikuoti, vis labiau nutrinti ribą tarp žaidimo ir gyvenimo. Nedidelė figūrėlė su keliais taškeliais Luke'o gyvenime sukelia įvykių laviną. Kauliukas tampa narkotiku. Jam neužtenka pasirinkti pietų (žuvis? ledai? sriuba? nieko?), muzikos (AC/DC? Ar Tina Turner?) ar atostogų vietos. Kauliukas sprendžia, ar išprievartauti draugo žmoną. Ar palikti mylimą šeimą. Ar savaitę pabūti globėjišku tėvu, ar agresyviu isteriku. „Emocijas, kurias turėjau visa kam jausti, nulemdavo kauliukai, o ne vidiniai santykiai tarp manęs ir žmogaus ar daikto. Meilė man ėmė rodytis kaip nelogiškas, despotiškas, pančiojantis ryšys su kitu daiktu.“ (117 p.). Puslapis po puslapio didėja herojaus, o kartu ir skaitytojo alkis: o kur riba? Kiek vaidmenų žmogus gali pakeisti per savaitę? O per parą? Kaip ilgai jis gali išlikti nenubaustas? O kaip galės būti nubaustas, jei psichiatro kolegos gūžčioja pečiais, nesuvokdami, kas tai - nauja religija, apsimetinėjimas ar paprasčiausias pamišimas?

Visa laimė ar nelaimė, bet kauliukas nėra vien hedonistiniams poreikiams tenkinti sukurtas dalykas. Bent vienas iš šešių variantų - toks, kurio labai nesinorėtų jį ridenančių rankų savininkui. „... visada duodavau Kauliukui bent menkutę tikimybę mane sužlugdyti, o kadangi Kauliukas buvo Dievas, jis negalėjo ilgai atsispirti“ (270 p.).

Luke'o Rhineharto argumentai už paties sukurtą sistemą negali nežavėti. Jo beprotiška idėja apnuogina ne tik apklausoje dalyvaujančių pareigūnų ar TV laidos dalyvių trumparegiškumą. Ji atveria mūsų laikų moralės spragas. Žmogus, sąmoningai vengiantis bet kokios sistemos, neigiantis bet kokią tradicijos ar pagarbos vertę, tokį elgesį motyvuoja kauliukais. Bet kuo jis skiriasi nuo kitų dvejopos moralės puoselėtojų, kurie taip elgiasi be jokių kauliukų? Kas yra žmogus, kurio santykiai apsiriboja sąvoka „be įsipareigojimų“ , kurio vienintelė vertybė - malonumai, vienintelė motyvacija - „kodėl gi ne?“ ?.. Atsitiktinumo dievas perlaužia ne tik rutinos, bet ir paties žmogiškumo stuburą.

Jei skaitant knygą iš pradžių dar iškyla klausimas, kam viso to reikia, tai su kiekvienu puslapiu to nenuovokumo lieka vis mažiau. Kauliukas neklausia, kam to reikia. Jis meta užduotį, kuri iš pradžių dar panaši į problemų sprendimą, bet vėliau vis dažniau pati virsta problema. Mano surastas atsakymas į „kodėl?“ labai paprastas: žmogus turi turėti kam melstis. Net jei jo dievas - tik bukais taškeliais spoksantis kauliukas.

Įsimintino vakaro, ponios ir ponai. Knygos anotacija baigiama žodžiais „Pabandykit. Gal netgi patiks“. Su geriausiais ketinimais sakau: „Nebandykite. Nes gal netgi patiks“.