Knygos
Romanai (1924)
Poezija (622)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (908)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kauliukų žmogus

Kauliukų žmogus Knyga yra „kieta“, „kieta“ ji buvo septintajame dešimtmetyje, šiandien ji mums irgi „kieta“. Aš ne tik apie viršelį. Filosofinis pagrindas čia dvejopas: viena – totalinis seksas, visų su visais, bet būtinai stebint psichoanalitikui. Antra – žmogaus laisvės klausimas. Pasirinkimo laisvės. Juk seniai įtariama, kad tai našta. Klausti, ką galima pakeisti, beviltiška. Visada atsiras diktatūra, kuri apsiims spręsti už pasirenkantįjį. Ar monopolinė plataus ir totalinio vartojimo visuomenė, kurioje rytdienos prekių krepšelio sudėtį nustato reklaminiai intarpai.

„Kauliukų žmogus“ yra tipiškas septintojo dešimtmečio žmogus. Laisvė, hipiai, Zigmas Froidas, psichoanalizė, pimpalai vėjyje. Bandymas inkarą mesti kokiame judėjime, ašrame ar totalios psichoanalizės viešpatystėje yra rizikingas. Toks ir buvo. Bet nėra kitokių. Jeigu žmonės gyvena patenkinti, nepraplautom akim, bet išmazgota smegenine, jiems Kauliukų žmogaus pasiūla gali atrodyti marginalija, pavojinga lyg apsinešę hipių teroristai. Psichoanalitikams – didžiausia erezija, net jei psichoanalitikams nieko eretiško išvis negali būti. Policijai nepatinka, spaudai irgi. Penki Times žurnalistai mėnesio stažuotei nusiunčiami į vieną iš herojaus ir autoriaus sukurtų kauliukų ašramų rašyti reportažo; trys iš jų redakcijoje daugiau nebepasirodo. Herojaus kolegos psichoanalitikai meta jį iš visų draugijų ir struktūrų, nors kai kurie patys pereina į Žaidimo pusę.

Žaidimas kiek baisus. Bet išlaisvinamoji jo jėga sprogdinanti. Jeigu žmogus turi vieną savęs viziją, kurią įtvirtinti siekia pats su savimi ar su savo psichoanalitiku, tai jis nėra normalus, jis užspaudžia, užgniaužia, sublimuoja šimtus alternatyvių pasaulių. Toks žmogus nėra sveikas jokiu požiūriu, ir tokių žmonių visuomenė negali būti sveika. Karai, priespaudos, depresijos nesibaigs, nes žmogus, deformuotas visuomenės, deformuoja ir visuomenę, o šioji grįžtamuoju ryšiu vėl slogina jo paties savastį. Tai užburtas ratas. Net visada suveikianti, bet nieko taip ir neišgydanti psichoanalizė tėra to paties rato dalis. Jos pareiga įvaryti kiek paklibusį sąmonės mechanizmą atgal į tą ratą.   

Taip, bet anokia čia naujiena.

Herojus atranda kauliukų terapiją. Iš pradžių tai gal kiek siaubingas mėginimas, baisūs apsisprendimai, katastrofinis profesinis fiasko, tačiau, kaip sakoma, viskas išeina į gera. Kauliuko dėka. Į gera – tai sąlygiška. Tiesiog, jei žiūrėsime Kauliuko požiūriu, jo adeptų judėjimas plečiasi.

Savarankiško apsisprendimo iliuzija išties yra demaskuotinas daiktas, nes postmoderne pernelyg daug slegiančių dalykų, kurie, po teisybei, nusprendžia už tave. Galima knygą skaityti kaip šių „antstatinių“ veiksnių demaskavimą, nes herojus tarsi siūlo demaskuoti viziją, kad esi pasirenkantis laisvai. Nuplėšti akidangčius. Ir viską daryti pasirenkant Kauliuko sprendimą. Tai ne paradoksas, nes metant Kauliuką tarp kraupių, malonių ar vidutinių poelgių, kuriuos susirašai, gali būti nemotyvuotų ir absurdiškų. Sveiku protu ar blaivia valia taip nesielgtum. Tarkime, vienas pirmųjų sprendimų Kauliuko kelyje – nusileisti aukštu žemyn ir išdulkinti kolegos psichoanalitiko žmoną Arliną. Visiškai tvarkingoje susigrąžintos ramybės oazėje Kauliukui leidžiama spręsti apie ateinančius metus, prisigalvoti daug prasmingų ir nelabai prasmingų versijų, perspektyvių ir nuotykingų, o dėl azarto ar lengvo pavojaus nuojautos įterpti tai, ko labiausiai nenori: žinoma, kauliukas krinta būtent taip – trys akys lemia, kad Lukas Rainhartas tą pačią akimirką privalo palikti žmoną ir vaikus. Daktaras Lukas skaudančia širdimi išpyškina į gatvę, ir vėl viskas prasideda nuo padugnių, bet Kauliukas veda ten, kur jis veda. Sakykime, liepia išvežti autobusą bepročių pasižiūrėti miuziklo „Plaukai“, idant kai kuriems pavyktų pasprukti (puikus siužeto intarpas, Milošo Formano Gegutės lizdas tokiu atveju irgi „kauliukiškas“).

Per prašmatnų reprezentacinį kolegų vakarėlį Kauliukas liepia herojui kas dešimt minučių keisti elgesio tipą, charakterį, ir nuo profesionalo įvaizdžio herojus šoka prie pablūdusio neandertaliečio modelio, prie katatoniko ar seksualinio maniako, įsitempiančio į vonią porą vakarėlio viešnių ir, išlaužus duris, aptinkamo, švelniai tariant, pikantiškoje veiksmo vietoje.

Sakykime, tai iliustracijos, o apie tokį įdomų ir įvairialypį seksą gali parašyti tik psichoanalitikas. Profesionaliai šį reikalą ištyrinėjęs ir kiekviename žmoguje glūdintį sekso potroškį išlaisvinantis Kauliukas leidžia realizuoti slapčiausias svajones. Atseit, realizuodamas jas esi laisvas, o paskui, jas įgyvendinęs, išsiplėši iš kompleksų. Tarsi atgimsti. Lygiai taip žaidžiama ir su socialiniais stereotipais: daryk ne tai, ko iš tavęs tikisi. Galbūt tai svarbiausias Kauliuko atradimas ir pasiūlymas. Jei susitapatini su jo valia, matyt, laisvėji, nes atsiduri anapus stereotipų, anapus gėrio ir blogio, taip toli, kad Friedrichui Nietzsche’i nė nesisapnavo. Moralė čia niekuo dėta, tačiau neverta kalbėti apie moralę, kai žmones ir visuomenę yra ištikusi visuotinė tapatybės krizė. Rasime ir revoliucinių veiksmų, ir žmogžudystę – ne tokią šaltą ir dailią kaip Agatos Kristi knygose – purvinoką, bet yra kaip yra. Toks žaidimas. Žaidimo religija su savais koanais, beje, atskleidžiančiais kauliukizmo esmę: 

Vieną dieną, eidamas per Kauliukų centrą, Džeikas Eksteinas nugirdo dviejų žmonių pokalbį.
– Suvaidink man geriausią savo vaidmenį, – tarė pirmas.
– Visi mano vaidmenys geriausi, – atsakė antras. – Neišvysi mano poelgiuose nė menkiausio, kuris nebūtų geriausias.
– Čia pasipūtimas, – tarė pirmas.
– Čia kauliukiška gyvensena, – atsakė antras.
Išgirdus šiuos žodžius, Džeikui Eksteinui nušvito protas.
(P. 470)

Čia ir glūdi esmė – perkeisdamas savo gyvenseną, persikeiti visas; kiekvienas tavo poelgis yra ypatingas ir nematuojamas „geriau“ ar „blogiau“ masteliu. Tiesiog darai, ką darai. Dėl to ir esi savimi, kad darai tai nemotyvuotai.

Gal tai sprendimas, jei kitos motyvacijos klaidingos?

Aišku, kad ne, bet tai socialiai pavojinga ir labai gražu. Visos marginalijos yra žavios.

Galima knygą skaityti kaip kapitalistinės sistemos kritiką ar hipių sektos manifestą; matome ir ankstyvojo Ošo judėjimo elementų; kas ne kas nusirašyta. Tai septintojo dešimtmečio epocha, kurioje buvo galima bent jau apsirūkius manyti, kad yra kelias iš šito apsimetinėjančio priespaudos pasaulio, kuriame nusitrynė riba tarp ligonių ir pacientų, bukumas tapo norma, o žmonės – vienaplaniai.

Atradimas vertas dėmesio – spręsti pagal Kauliuką labai rimtai tam pasiryžus. Puikus literatūrinis siužeto karkasas, tiesa, norėtųsi, kad herojus pamėgintų šoktelėti į kokybiškai naują lygį, bet tema rutuliojama iki galo. Tokia, matyt, Kauliuko valia. Kai pasikartojimai pabosta, gelbsti neblėstantis sąmojis, kuris neišsenka iki pabaigos, kai sugiedama herojiško piktadario balsu ir švaraus angelo veidu.

Praktiniai patarimai skaitysiantiems knygą. Nesusipažinus su Carlu Gustavu Jungu ar neturint vidutinio apsiskaitymo, skaityti nepatartina, nesulaukus trisdešimties – irgi. Sekso pikanterija, slypinčių troškimų išlaisvinimas vaikams jokiu būdu nerekomenduotina, nebent vaikų darymui patobulinti; yra specifinių pikantiškų inkliuzų. Bendra išvada – na taip, klasika, bet tik tiek. Viena perversija joje (postmoderno klasikoje) daugiau ar mažiau, jokio skirtumo. Privalomas skaitalas literatūrologams, maniakams, psichoanalitikams, juodojo humoro mėgėjams, filosofams. Kitiems marginalams. Ar norintiems, kad būtų tokiais laikomi. Kitaip sakant – žaidžiantiems savaip. Kiekvienas žaidėjas turėtų įvertinti Kauliukų žmogų – sužaista, o žaidimo produktas yra pats žaidimas, šiuo atveju Kauliukų žmogus. Kitoks nei angeliškas pabaisa jis ir negali būti.
Gintaras Beresnevičius
2006-04-28
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Tyto alba
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2005
Vertėjas (-a): Vytautas Petrukaitis
Puslapių: 542
Kodas: ISBN 9986-16-457-5
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą