Išnara

Paėmęs knygą į rankas, nepatikėtum, kad ji išleista ne Vilniuje ar Kaune, o Panevėžyje. Viršelis originalus (netgi originalesnis nei knyga, bet apie tai vėliau), formatas ir atspausdinimas – respektabilus. Ir po pavadinimu parašyti poetiški žodžiai „BIJAU... NEBIJAU... BIJAU...“, ir teksto skirstymas į tris dalis („Kalendoriaus lapeliai. Diena X...“ „Žingsniai už nugaros“ ir „Pask.txt.“) nuteikia moderniam, gal net postmoderniam romanui.

Veiksmas: žmogelis dirba žurnalistu paprastam provincijos dienraštyje ir skaito paskaitas kolegijos studentams apie žurnalistiką. Tiek. Ai, dar beje – yra viskuo nusivylęs ir bando vaidinti ciniką.

Taigi. Pirma – autorė - tipiška moteris, tegu ir su (kažkiek) polėkio, bet prastai suvokia ir tuo labiau perteikia vyro psichologiją. Tuo labiau – ciniko. Matyt, ir šitame turi per mažai patirties, nes, pirmiausia, tikras vyriškos lyties cinikas nedejuotų:

„Daina S. buvo iš tų motinų, kurios visą gyvenimą saugo savo vaikus nuo mėlynių, net jeigu vaikams tos mėlynės – didžioji jų gyvenimo prasmė.“

Beigbederis, ir tas jau kvepia komercija. O čia net iki jo nepritraukiama, nors epigrafai rodo, kad juo žavimasi ir sekama.

Vieninteliai kiek daugiau dėmesio verti čia – tariamų paskaitų tekstai, bet ir jie gana skysti, primena tikras paskaitas, o ne prozos kūrinį:

„Žurnalistas – tai žmogus, prikaustytas prie fakto. Kaip narkomanas – prie kasdienės dozės. Kaip vergas – prie vandens gręžinio rato ištroškusioje dykumoje. Be fakto, be įvykio, be naujienos jis – tuščia vieta, nulis, lavonas“

arba:

„O kol kas, prieš įeidami į bet kurią redakciją, išsiimkite iš savo nematomų vidinių kišenių visokius pasvaičiojimus spaudos laisvės, demokratijos, žmogaus teisių bei panašiomis temomis. Kol kas jiems tinkamesnė vieta – „dizainerių“ ir intelektualų vakarėliai neutralioje teritorijoje. Redakcija nėra neutrali teritorija.“

Taip, šių „paskaitų“ teisingumui neprikiši nieko. Gana taiklios, bet skaitai ir jauti, kad nei tau, nei bet kuriam kritinio mąstymo bent lašelį turinčiam žmogui tai jau seniai žinoma. Ir nebūtina trintis redakcijose ar būti žurnaliūga pačiam. Užtenka kritiškai pavartyti vakar dienos laikraštį. Tad kam skaityti 204 puslapius, jei nesužinosi nieko naujo?

Aišku, jei vis dar manote, kad žurnalistika – rojus, kelionės po pasaulį, kova už žmogaus teises etc., paskaitykite „Išnarą“. Arba ne. Įstokite į Žurnalistikos Institutą, savo gimtojo miestelio televizijoje imkitės vesti laidą ir pajusite tikrovę per porą savaičių.

Visgi labiausiai užkliuvęs dalykas – autorės „žurnalistiškumas“. Tilė ne rašo, bet aprašo. Nekuria personažų, tiesiog paima juos iš gyvenimo. Čia leisiu pasireikšti savo subjektyviai nuomonei – skaityti „vaizdus pro stiklą“ (lai neįsižeidžia rašykai), pavadintus „knyga“, man neįdomu.