Išnara

Bjauri, dvokianti ir griaunanti žurnalistika – toks šio kūrinio objektas. Ne šiaip sau žurnalistika, o būtent bjauri ir griaunanti. Nuo pat pirmųjų eilučių žiniasklaidai  klijuojama etiketė, nors pats etikečių klijavimas priskiriamas prie vieno iš tų dalykų, kurie žurnalistiką ir paverčia bjauria. Visos tolesnės eilutės iki pat paskutinio sakinio yra tiesioginė kritika: žiniasklaidos, žurnalistų, leidėjų ir apskritai visuomenės informavimo sistemos.

Knygos herojus – žiauriosios žiniasklaidos sistemos dalis. Panašiai kaip ir pati autorė, kuri šios sistemos dalis buvo. Buvo, pažino ir padarė savas išvadas. Jas dabar pateikia mažo miestelio laikraščio žurnalisto lūpomis. Šis žurnalistas toks kaip šimtai kitų: jaunystėje idealizavo savąją profesiją, tikėjo kilnia jos misija, o susidūręs su tikrove nusprendė, kad ji pernelyg žiauri, kad būtų galima puoselėti idealus ir jais tikėti. Ir vis dėlto vyras ir toliau dirba savo darbą – kartu ir mylimą,ir nekenčiamą. Žurnalistika jį įtraukusi taip giliai, kad jis tiesiog negali jos atsisakyti. Negali, o gal ir nenori. Toliau dirba savo laikraštyje, savo miestelyje, kuriame viskas įgrisę iki gyvo kaulo. Dar daugiau – dėsto žurnalistikos paskaitas jaunimui. Keista. Kalbėti kitiems apie tai, kuo pats netiki. Mokyti žurnalistikos, kai tau pačiam ji tėra galvos ir širdies skausmas. Kita vertus, kai kurios iš šių paskaitų, knygoje pateikiamų atskiruose skyriuose, labiau panašios į pamokslus, kodėl su žurnalistika prasidėti neverta. Pateikiama daugybė argumentų, turinčių įtikinti, kad žurnalistika blogis. Mėgstamiausi iš jų: geras redaktorius yra blogas žmogus, žurnalistai neturi nei draugų, nei asmeninio gyvenimo. Tokie argumentai apibendrina kūrinio herojaus patirtį. O pats herojus (gal tiksliau būtų sakyti pati autorė)  mano, kad jo patirtis gali būti apibendrinta kaip absoliuti tiesa, nekintanti žurnalistikos tikrovė, tokia ir ne kitokia. Knyga kuria žiniasklaidos stereotipą, kurio pagrindas nusivylusio žurnalisto išgyvenimai. Be abejo, tokių nusivylusiųjų daug. Be abejo, jie visi mąsto panašiai ir pritardami ploja Tilei Vakarei, atskleidžiančiai jų visų išgyvenimus. Tačiau kur vieta tų, kurie nenori nusivilti ir nenusivilia? Kurie tiki idealais, ir dirba tų idealų vedami, kad ir kokia žiauri būtų tikrovė. Kurie vadinami naiviais idealistais, tačiau vis dėlto gali pakeisti esamą padėtį, nes vieninteliai to nuoširdžiai nori. Tokie žurnalistikoje, kaip būtų galima suprasti iš knygos, neegzistuoja.

Taigi visas kūrinys yra stereotipinis apibendrinimas. Subjektyvi nuomonė bandanti pretenduoti į absoliučią tiesą. Nuomonė, jau kažkur girdėta ir kažkieno išsakyta. Ir vis dėlto knygą perskaityti rekomenduoju. Kai kam, kad nusimestų rožinius akinius, kai kam, kad perskaitytų knygoje savo paties mintis. Dar kitam knygą perskaityti verta jau vien dėl modernaus ir pakankamai originalaus stiliaus, savitos rašymo manieros. Perskaityti verta, o ar priimti tai, kas parašyta, už gryną pinigą, spręskite patys.