Įdrėskimai

Gavus P.R. Liubertaitės eilėraščių knygą „Įdrėskimai“, buvo įdomu ją perskaityti. Kodėl įdomu? Visų pirma dėl to, jog norisi susipažinti su įvairiais lietuvių autoriais, ne tik su tais, kuriuos Lietuvos spauda yra išliaupsinusi ir pakėlusi į padanges (padariusi jas literatūros žvaigždėmis). Tokių žvaigždžių yra nemažai, bet mažiau nei pop žvaigždžių. Antra, teko su poete bendrauti ir susipažinti prozinėje, kasdieninėje, aplinkoje. Tad dabar įdomu pažvelgti į poetės lyriškąją pusę: jos eilėraščius.

Pradėsiu nuo to, kad „Įdrėskimuose“ katalikiškos idėjos konkuruoja su pagoniškomis. Čia visai nenoriu parodyti, pasakyti ar teigti, jog autorė turi ką nors bendro su pagonybe (ar katalikybe), nes nežinau jos religinių pažiūrų. Poezijoje visai nesvarbu religinės pažiūros. Jos yra tik pagalbinė priemonė išreikšti norimą mintį. Kai religija padaroma poezijos pagrindu, yra tikimybė, jog dings bet koks eilėraščių poetiškumas ir jį užvaldys banalybė, jei ne beprasmybė. Labai ryškus katalikybės atspindys mirga eilėraštyje „Moteris“:

Marija, malonės pilnoji,
Ar vienintele moterimi
Dar Žemei likai?
Ar motina dar esi?
Esi?
Tik to nesakai? (p. 39)

Eilėraštyje matome eilutę, kuri pažodžiui cituojama iš liturginės Katalikų Bažnyčios maldos: „Marija, malonės pilnoji“. Tai eilėraščiui žavesio neprideda. Tegu poezija eina savo keliu, o liturginės maldos – savo keliu. Dar viena ryški katalikybės mintis atsispindi eilėraštyje „Ugnimi plazdeni“:

Atpažįstu tave
Iš dieviško gesto
Ir švelnumo akių,
Kai į minią žvelgi.
Tau lenkias didžiūnai
Ir klaupiasi miestai
O, Dieve, pasaulin
Šviesa ateini... (p. 94)

Čia ryškiai matomas Kristaus įvaizdis per Šviesą. Anot krikščioniškosios teologijos Kristus yra pasaulin atėjusi Šviesa išgelbėti žmones nuo tamsybių. Tačiau jam klaupiasi ne visi didžiūnai ir ne visi miestai, yra kitų pranašų bei pasiuntinių, kuriems nusilenkia daug didžiūnų ir miestų.

Pagonybė P. R. Liubertaitės knygoje atskleidžiama taipogi ryškiai. Tačiau autorė pagonybę labiau atskleidžia kultūrinio mentaliteto prasme, o ne religinio. Juk Lietuvoje ir Europoje yra pagoniškų švenčių krikščioniškai įkultūrintų. Ryškiausias pavyzdys – Kalėdos, kurios buvo romėnų saturnalijos. Šiai kategorijai galima priskirti ir Jonines – Rasos šventę:

Margaspalviai joninių vainikai
Galvą apjuos vasaros žolynais –
Visatos ratu nuo raganos kėslų,
Nuo piktos akies nužiūrėjimo... (p. 66)

ir „Bulvienoj kūrena ugnį / Per naktį laukų vaidilutės...“ (p. 17). Juk iš Bažnyčios istorijos žinome, kad Katalikų Bažnyčia pavergusi tautas metaliniu ir dvasiniu kalaviju pagoniškas šventes aprengdavo katalikišku rūbu. Kaip koks Krivių Krivaitis autorė sako:

Baltas baltų žyny,
Sudėliok sukapotą žaltį.
Ištark mūsų slaptą burtažodį.
Tegu išsipildo. (p. 104)

Knygoje pasitaiko ir budistinio nušvitimo minčių: „Nuslyst į žemę / Nušvitimo spinduliais...“ (p. 7); „Ir žengsi tolyn ir tolyn / Į nušvitusias savo mintis...“ (p. 59).

P.R. Liubertaitės knygoje yra tradicinių katalikiškų klaidų rojaus vaisiaus atžvilgiu: „Ir Rojaus obelim pražysti / Iš naujo“ (p. 7); „Lyg obuolys, / Nuskintas nuo Rojaus obels, / Nukritęs ant žemės sudygti“ (p. 12) bei „Užsklendė / Žinojimą tavo žaltys, / Obuoliu gundęs / Rojaus sode“ (p. 14). Koks gi dar obuolys? Šis rojaus vaisiaus suvokimas jau seniai banalus ir atgyvenęs. Juk turėtų būti nesudėtinga atsiversti Bibliją, Pradžios knygą ir šiek tiek iš jos paskaityti: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi. Ir įsakė žmogui Viešpats Dievas, tardamas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pr 2, 15-17); ir dar: „Kai moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių ir valgė, davė ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir šis valgė“ (Pr 3, 6). Taigi, čia kalbama apie medį, bet nekonkretizuojama koks tai medis. Taip, tai galėjo būti obelis, bet taip pat tai galėjo būti kriaušė, vyšnia, trešnė, bananų, ananasų, granatų medis ar etc.

Autorės knygoje ir kitose vietose pasitaiko banalių frazių, kurios, nebent, gali būti vartojamos kasdieninėje kalboje: „Iš beprasmės nevilties“ (p. 35); „Kokia liūdna beprasmybė“ (p. 81). Nekreipaint dėmesio į banalybes, galima rasti ir visai neblogų dalykų.

Noriu skaitytojams duoti palyginti dvi ištraukas iš poetės knygos mirties tematika: „Varpas ataidi / Per tolių tolius: / Memento mori, / Memento mori...“ (p. 95) ir „Šią naktį ūkia traukiniai, / Artėdami į paskutinę stotį“ (p. 36). Palyginte jas ir nuspręskite, kuri iš jų poetiškiau kalba apie mirtį. Tęsiant mirties prisilietimą autorės tekstuose, jau pirmajame knygos eilėraštyje randame jos apipavidalinimą: „Bet išplaukia / Upės / Ledais / Į saulės liepsnojančią mirtį...“ (p. 5). P. R. Liubertaitės eilėraščiuose mirtis eina greta saulės: „Akyse – nusileidusios / Vakaro saulės mirtis...“ (p. 59) Jau beveik pačioje knygos pabaigoje autorė triskart prašo: „Nekalbėk man daugiau apie mirtį...“ (p. 126). Pradėjusi knygą mirties užuomina, autorė pati pabaigoje nuo jos pavargsta, todėl prašo daugiau apie ją nebekalbėti. Knyga nėra pilna mirties, tačiau kartais ji išlenda į paviršių įvairiomis formomis, dažnai netiesiogiai, tiesiog numanant jos artėjimą.

P. R. Liubertaitė savo knygoje yra panaudojosi įdomių poetinių išsireiškimų: „Motina debesį balint padžiovė“ (p. 72); „Šiksnosparnis sklando angelu“ (p. 73); „Sušvistų dalgiai žvaigždėmis / Į žemę ašmenis įlenkę“ (p. 77); „Margina lietus / Gatvės žemėlapį“ (p. 82). Tam tikrose vietose jaučiasi, kad autorė ne iš kelmo laužta, tačiau tų vietų mažoka.

Kalbant apie bendrą knygos vaizdą, galima pasakyti jog visi eilėraščiai atspindi vidinę autorės būseną, netgi galima teigti, kad jie yra autobiografiniai, labiau skirti pačiai sau nei skaitytojams. Autobiografijos rašymui galima pasirinkti patogesnį rašymo stilių, nei poezija.

Bet sielos žaizdos išlieka –
Įdrėskimai į pačią širdį
Amžinai gilumoj atviri...
Tik paviršiuj ramybė... (p. 117)

Šios eilutės greičiausiai nurodo į autorės apmaudą, kažkada patirtą ir nešamą visą likusį gyvenimą iki jo pabaigos. „Tik paviršiuj ramybė“? Argi. Nejaugi taip meistriškai maskuojami įdrėskimai pačioje širdyje, jog išoriškai jų visai nesimato? Netikiu. Tikrai manęs P. R. Liubertaitė neįtikina. Vistiek kada nors širdies žaizdos iškyla į paviršių ir išsilieja su tokia jėga, kuri prilygtų visuotiniam tvanui.