Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės

Vis nenustoju stebėtis, kodėl tas Haruki Murakami toks madingas pasaulyje? Rodos, perskaitai vieną jo romaną apie Japonijos paauglius – ir viskas daugiau ar mažiau aišku. Šiame veikale autorius nusprendė išnagrinėti dar vieno japonų paauglio likimą ir susitelkė į veikėjo meilės istoriją. O ji labai paprasta – susitinka du buvę bendraklasiai ir ilgai kalbėdamiesi bei prisimindami tolimos vaikystės bei paauglystės įspūdžius, supranta, kad iki šiol mylėjo tik vienas kitą. Happy end.

Čia pretenduojama į psichologinę analizę ir dramatiškus išgyvenimus – paaugliai užauga, kažko pasiekia gyvenime, tad jų netikėtai atsinaujinęs ryšys atseit turi sukurti nostalgijos bei tikrosios meilės ilgesio atmosferą. Bet užmojis didingas, o priemonės, kuriomis įgyvendinamas, – banalios ir skurdžios. Nuoširdžiai norėčiau suprasti, kaip jaučiasi vienturčiai vaikai, „patalpinti“ į pasakojimo centrą. Ką jie išgyvena, kuo užsiima laisvalaikiu, apie ką svajoja? Tačiau čia ne tik žvelgiama į paauglius suaugusiojo akimis, bet ir visiškai nesigilinama nei į jų vidinį pasaulį, nei į kasdienybę. Perskaitai iki galo ir nesupranti – na, ir kas iš to, kad abu įsimylėjėliai –­ vienturčiai? Beveik visi veikėjai – bevardžiai. Vaikai gali kalbėti tokiomis frazėmis kaip „Mano šeimoje mamos organizmas buvo gana silpnas“ (p. 14). Gal japonų skaitytojai geriau įsivaizduoja aplinką, ir nėra reikalo aprašyti jiems įprastų dalykų. Bet dauguma sakinių tokie apibendrinantys ir abstraktūs, kad tiesiog nyku. Tiesa, užsimenama apie veikėjo „ypatingą“ realybės supratimą, mylimosios „keistumą“ – bet tik keliais žodžiais. Nieko nepaaiškinama, nuodugniau neaprašoma, įveltos kelios paslaptys, bet atsakymo vis tiek nesužinosime. Detaliau aprašyta tik veikėjų apranga ir batai, taip pat kruopščiai registruojami fiziniai pojūčiai. Atrodo, arba vaizduojami žmonės neturi emocijų, arba nemoka jų parodyti –­ net su žmona pasakotojas daugiau kalbasi apie verslą, o ne apie jausmus. Ten, kur pagaliau atsiranda intriga, apsiribojama gražiomis, nieko nesakančiomis frazėmis: „Atrodė, kad glamonėtų patį laiką“ (p. 169). Gal čia aš, skaitytoja, turiu stengtis, bet dėl japonų kultūros neišmanymo nesugebu kažko suprasti iš simbolių, judesių, užuominų? O gal „kalta“ tiesiog blyški, neišraiškinga istorijėlė? Bet dėl ko H. Murakamio romanai garsėja kaip itin mėgstami įvairiose šalyse ir nuolat verčiami į visas pasaulio kalbas? Suprask, kad nori.