Hanibalas: genialus karvedys, kuris sėkmingai perėjo Alpes ir parklupdė Romą ant kelių

Dr. Patrikas N. Huntas  archeologas (gim. 1951 m. Kalifornijoje), tiesioginis vadovas atliekant Alpių archeologinius tyrimus su Šveicarijos, Italijos, Prancūzijos mokslininkais ir studentais. Jis daugiau nei du dešimtmečius ir įvairiais metų laikais praėjo galimais Hanibalo žygių ir mūšių keliais ir laukais. Be to surinko plačią  32 psl. bibliografinę medžiagą.

Hanibalas – didelės apimties istorinė knyga apie įžymų karo vadą, kario tvirtumą prieš narsiausius priešininkus, pastovumą nepalankiausiomis karo aplinkybėmis. Visa tai padarė Hanibalą išskirtine ir neprilygstama istorine asmenybe.
Knyga susideda iš 24 skyrių, tad akcentuosiu svarbiausius momentus,siekiant išryškinti istorinės asmenybės bruožus ir lygius.

Hanibalas gyveno  247 m. pr. m. e. – 183 m. pr. m. e. Tėvas Hamilkaras Barka  ir jo žmona buvo turtingi Kartaginos žemvaldžiai. Hanibalas turėjo du brolius Hasdrubalą ir Magoną,taip pat tris vyresnes seseris. Tėvui, kaip žymiam karo vadui, rūpėjo nukariauti Romą. Bet tuometinei Kartoginos Gerusijai (valdytoja) rūpėjo prekybos vystymas ir pelnas. Kartogina (dabartinis Tunisas) turėjo stiprų laivyną, gerą padėtį Viduržemio jūroje, valdė Sicilijos salą. Hamilkaras Barka dažnai puldinëjo ir Romos žemes. Kartoginai gynybiniai reikalai nerūpėjo, sunaikino savo laivyną, tuo pasinaudojo romėnai: pastatė naujus karo laivus ir galutinai sutriuškino Kartaginos flotilę. Taip pasibaigė I-asis Punų karas...

Punais romėnai vadino kartaginiečius. Hamilkaras Barka su savo kariuomene turėjo sugrįžti į Kartaginą. Be to armijos viduje kilo neramumai dėl neišmokėtų atlyginimų. Reikėjo sukilimą numalšinti. Tuo tiksli sudaryta Lutacijos sutartis, pagal kurią  Kartagina neteko teisės  į Sardinijos ir kitas salas bei apribojimus Ispanijoje. Turėjo Romai sumokėti didelę kontribuciją. Hamilkaras Barka,  neapsikentęs dėl Gerusijos politikos ir jo kaip karvedžio laisvės suvaržymo, kartu su devynmečiu sūnumi išvyko  su savo armija į Ispaniją dėl kontribucijos įsipareigojimo ir tolesnės ekspansijos.

Daugiatūkstantinė kartaginiečių kariuomenė buvo daugiatautė, todėl kalbėjo 4-5 kalbomis. Punų kalba buvo pagrindinė. Dirbo ir vertėjai.  Kartu su armija ėjo didžiulė gyvulių banda, kalviai, virėjos, ūkvedžiai (kasininkai ir tiekėjai), inžinieriai, įvairūs meistrai. Kariuomenė turėjo gerai išvystytą žvalgų ir šnipų tinklą.

Hamilkaras  Barka per dvejus metus įkūrė Andalūzijos Viduržemio jūros pakrantėje Alikantės miestą. Hanibalui be jo pirmojo mokytojo Sosilo, kuris mokė senosios graikų kalbos ir pasakojo apie Aristotelio mokytoją Aleksandrą Didįjį ir jo garsiuosius  žygius, pasamdė ir antrąjį mokytoją mokiusį kovų meno. Hanibalo pats geriausias mokytojas buvo jo tėvas. Sūnus gyveno karo stovykloje, nesinaudojo jokiais patogumais, miegojo su visais kariais kartu. Išmoko suprasti priešus, jų vadų stipriąsias ir silpnąsias puses, kaip geriau parinkti mūšio lauką, pasinaudoti gamtos sąlygomis  mūšio metu. Jis išbandė savo jėgas mūšiuose.

Hasdrubalas Gražusis (Hanibalo vyresniosios sesers vyras) įkūrė Paloso iškyšulyje Naująją Kartaginą. Kitos sesers vyras Bomilkaras – tai Katoginos admirolas. Hamilkaras tęsė savo ekspansiją į Ispanijos gilumą. Hanibalui tada nebuvo ir 20 metų. Jis  kartu su jaunesniuoju broliu Hasdrubalu vadovavo nedideliam žvalgybos būriui, kartu vyko derėtis jo tėvas su vetonais, tačiau klastingi genties vyrai surengė pasalą. Hamilkaras nukreipė keltiberų dėmesį, bijodamas, kad nežūtų jo sūnus, tačiau žuvo pats. Vėliau žuvo Hasdrubalas, malšindamas  keltiberų maištą.

Teko didelis smūgis jaunam Hanibalui. Jis sukvietė vyriausiuosius kariuomenės vadus ir perėmė jungtinių kartaginiečių pajėgų vadovavimą. Hanibalas buvo panašus į tėvą, kariuomenė tikėjo juo kaip tėvu. Hanibalas iš Ispanijos sidabro kasyklų galėjo susikrauti didžiulius turtus, tačiau beveik visą sidabrą skyrė karo ir kariuomenės reikmėms.

Pirmą kartą Hanibalas panaudojo karo dramblius Ispanijoje kovodamas su karpetanais Tacho upės slėnyje. Gyvūnai gąsdino priešą gigantiškomis iltimis kaip šakėmis. Jų oda stora, tad paleistos ietys ar strėlės tik truputį įbrėždavo. Hanibalas Alpes kirto turėdamas 30–37 karo dramblius. Hanibalas, jaunasis kariuomenės vadas, dvejus metus treniravo savo vyrus, kurie sudarė geriausią pasaulyje daugiatautę kariuomenę. Kaupė ginklus ir sidabrą svarbiausiam savo tikslui – tai atkeršyti Romai. Hanibalas tęsia žygį toliau į Ispanijos šiaurę. Apgula Sagunto miestą. Po 8 mėnesių apsiausties  Saguntas krito.

Toliau žygis tęsėsi per Pirėnus. Tuo metu Hanibalas turėjo apie 90000 pėstininkų ir 12000 raitininkų. Nekonvencinių karo metodų ir mobilumo Hanibalas mokėsi iš Aleksandro Didžiojo, jis gerai žinojo, kaip svarbu gerai organizuoti tiekimą, nes tik gerai materialiai ir techniškai aprūpinta kariuomenė gali tinkamai veikti.

Hanibalas pasiruošė žygiui į Italiją. Pavasarį atšaukė visus karius iš Pietų Ispanijos. Per keletą mėnesių paruošė kariuomenę žygiui. Nuo Naujosios Kartaginos iki Ebro upės brastos buvo apie 400 kilometrų. Ne vienas samdinys šios sunkios kelionės neištvėrė, dalis pabėgo. Persikėlimui per Ebro upę reikėjo vietinių žmonių pagalbos, daugybės laivų, plaustų, maisto tūkstančiams karių, pašaro arkliams ir didžiulei bandai galvijų. Perskėlus per upę reikėjo įveikti vietinių genčių pasipriešinimą. Hanibalas atliko kariuomenės valymą. Ji sumažėjo 10 tūkstančių. Rūpinosi, kad Ispanijos sąjungininkai saugotų jo kariuomenės flangus ir užtikrintų nenutrūkstamą tiekimo liniją su Naująja Kartagina, sąjungininkus papirko sidabru. Ispanijoje paliko 11 tūkstančių kartaginiečių ir libių karių dvidešimt vieną dramblį, apie aštuoniasdešimt laivų bei brolį Hasdrubalą. Jis rūpinosi sklandžiu tiekimu ir genčių maišto apsauga.

Hanibalas persikelia per Pirėnus, persikelia per Ronos upę, perkeliami ir drambliai. Ypatingai sunkus kariuomenės kelias per Alpių kalnus.  Dėl įvairių pasalų ir gamtos klimato pasikeitimų  žūsta daug karių, gyvulių ir kito turto. Per Alpes kariuomenė ėjo apie 15 dienų. Prieš akis – Po  upė. Trauktis  nėra kur. Mūšis prie Tičino upės.

Mūšis laimėtas, užimta Klastidijaus grūdų saugykla. Mūšis prie Trebilijos upės. Kariams leido išsimiegoti, kariai išsitrynė kūnus aliejais, taip pat arklius. Užklupo nelauktai romėnų karius. Hanibalas panaudojo šaltį kaip priemonę prieš priešą. Didelė dalis dramblių neatlaikė šalčio. Pragariška kelionė per Arno pelkes. Pelkėse žuvo visi drambliai, išskyrus vieną, kuriuo jojo pats Hanibalas. Priekyje žengė kavalerija, viduryje sąjungininkai keltai, gale Magono kavalerija, per visą kolonos ilgį ėjo gyvuliai su kroviniais. Vanduo, purvas, krito gyvuliai, žmonės ilsėjosi keletą minučių ant nugaišusių gyvulių, kariai čia pat atliko gamtinius reikalus. Šis žygis tęsėsi apie 4 paras. Pelkėse Hanibalas apanka viena akimi... Laimėtas mūšis prie Trazimero  ežero. Tai įvyko birželio 21 dieną. Hanibalas pasinaudojo tiršto rūko uždanga. Romėnai neteko apie 75 procentus karių. Hanibalas išeina iš Voltarno upės slėnio apsupties, panaudojęs sausų šakų deginimą ant galvijų ragų, tuo suklaidindamas priešą. Laimi ir Kanų mūšį pasinaudojus sezoninio vėjo kryptimi. Dulkes ir smėlį vėjas nešė kartaginiečiams į nugaras. Užgrobta  Apulijos Kanozos saugykla.

Toliau turėjo įvykti žygis į Romą. Italijoje Hanibalas praleido 16 metų, bet dėl susilpnėjusių ryšių su Kartogina ir sustiprėjusia Roma, Hanibalas priverstas palikti Italiją. Po Zamos mūšio Hanibalas italams pasirodė nebepavojingas. Hanibalas tampa sufetu (teisėju). Vieną 195 m. p. m. e. vakarą Hanibalas pabėga iš Kartoginos. Hanibalas tampa karaliaus Antiocho III patarėju, bet yra didelė grėsmė – būti išduotam Romai. Iš Sirijos pabėga į Kretą. Ten jis apmulkina Kretos gyventojus išsiveždamas savo turtus. Hanibalas atvyksta į Armėniją ir tampa Bitinijos karaliaus patarėju. Karalius Prusijas nusprendė išduoti Hanibalą Romai. Hanibalas visada nešiojo žiedą su brangakmeniu, kuriame buvo nuodai. Nenorėdamas pasiduoti romėnams (Flaminijui) – išgėrė mirtiną dozę nuodų.

Tai buvo žymus, talentingas karvedys. Istorija pasakoja kaip žmogus pasiekia savo tikslą, paaukojęs gyvenimą kovai už laisvę. Kas domisi karo vadų tobulėjimu, stiprios  asmenybės ugdymu – verta paskaityti šią istorinę knygą.