Girgždantis žvirgždas

Jūs manote, kad į gimnazistės „Pirmąją knygą“ žiūrėti rimtai – juokinga? Beveik taip ir aš maniau, radusi Viktorijos Ivanovos apysaką „Nėščias katinas“ almanache „Baltija 2005“. Tada „įveikiau“ tik šio teksto pradžią... Ir štai, taip negatyviai nusiteikusi, išgirdau, jog jau pasirodė pastarosios autorės prozos rinkinys „Girgždantis žvirgždas“. Tad pasidarė smalsu, kuo ne tik moksleiviškų konkursų vertintojus, bet ir leidėjus galėjo patraukti V. Ivanovos tekstai. Smagiausia, kad likau nustebinta kaip tik „Nėščio katino“, „džiazuojančio“ su savo laužtiniais bei paprastaisiais skliaustais [Ne] į ritmą, [ne] į melodiją (p.51 – „iškirpta“ S. B.). Kaip buvo miela jausti teksto iš vidaus sklindantį girtumą (p.50): pasakotojai paaugliškai pašaipiai kikenant, čia dera ne tik sterilus oras bei sterilus sterilios seselės balsas(p.89), bet ir kiti per ironiškus pakartojimus V. Ivanovos sukurti „sterilūs“ vaizdai...

Didžiausia V. Ivanovos tekstų vertė, kad jauna kūrėja nebijo savo paauglystės ir moka kalbėti apie ją – Save. Apie tokią, kokia Ji netilpo į šio prakeikto pasaulio rėmus, tik kad sprogimui nebuvo laiko (p.53). Ir apie tokią, kuri būtį jaučia tik kaip anomaliją: Joje dygo mirties sėkla – Ji norėjo mirti (p.41). Dėl to Jos balse atsiranda begalinis karštis: Unchain my heart!– „Paleiskite nuo grandinės mano širdį!“ (p.44 – čia išversta S. B.) – itin dramatiška V. Ivanovos tekstų įtampa. Rinkinio „Girgždantis žvirgždas“ „vizitinės kortelės“ – ironiškos psichologinės „(auto)analizės“. Pasirodė, kad su vaikišku azartu autorė parodijuoja ir visokias „ezoterines bendrijas“, ir pedagogines bei socialines tarnybas su jų psichologiniais kabinetais bei „visažine“ knygine „išmintimi“. Iš kur kitur tad galėjo atsirasti nesveikiausio proto (p.42) mamos krykštavimai ne tik apie angeliukus, bet nejuokingai graudžiai ir apie dukros nekaltą prasidėjimą (p.55) arba įsivaizduojamoji psichiatrė?.. Kaip tik tokia, kokia apysakoje abejingai sukiojo įsivaizduojamose rankose įsivaizduojamą pieštuką[...] ir stūgavo: „It’s only a cabaret[...]“ (p.45). Todėl ir Cigitas, bravūriškai sukurtas iš C.G.Jungo inicialų, yra kažkas žymiai daugiau negu (auto)psichoanalizės fantasmagoriška (auto)parodija. Tai toks „personažas“, kuris groteskiškai „užsimoja“ galbūt net prieš pačius būties pagrindus, kurie pirmiausia yra prakeikti tramdomieji marškiniai (p.44). O varžtai, kurie suveržia (p.50), tada jau tėra tik vaikiškai nekalta pramoga. Nors taip įsipramogavus gali nebelikti ir stabdžių. Bet „nestabdykime“ jaunos kūrėjos, o pasižiūrėkime, kas jai itin sekasi.

Konstruodama tekstus V. Ivanova manipuliuoja įvairiais pasakojimo būdais. Ji kalba ir mergaitiškai moterišku „aš“ balsu, bet nebijo ir pašaipaus „mes“ – su atvirų patyčių atspalviu: Reik ir mums, vaikams, paaugliams dėmesio (p.9). Gražiai „Lėlytėje“ įpinama ir intravertiška mažylio kalba trečiuoju asmeniu: Lialia nenori tų pinigų. Visgi gražiausi tie V. Ivanovos pasakojimai, kuriuose kalbama tik autoironiškai epiškai. Tada žaisti kitų likimais („Baltija 2005“ – žr. mokyt. Laimos Vinčienės įžanginį straipsnelį) ima gudriai pašaipi „pasakininkė“, magiškai manipuliuojanti tiek socialinio vaiko tragizmo („Lėlytė“), tiek paaugliško nebrandumo („Po Dramos teatro stogu“) bei jau „išbandyto“ girtumo („linguojant“: „Kas iš to? Kas iš toooooooo?!“ – „Vėjo sušukuota aguona“), tiek hipertrofuotomis veikėjų „amžinos kaltės“ („Buržujė“) bei nevisavertiškumo būsenomis, tiekpro įsivaizduojamą langą („Nėščias katinas“ – p. 46) pasibaisėta savimi – senute... Tik iš čia ir visokie sumažėjimai bei kitos veikėjų metamorfozės. Tik nuo to priklauso ir tekstų intriga bei kompozicija. Tik taip valdomos ir skaitytojų reakcijos. Štai vienas pavyzdžių: Raminta užsidengė kažkodėl dideliais akių vokais savo jau nago dydžio kūnelį ir nepastebimai nusirideno gatve tolyn. Tolyn, kol nukrito į nuotekų šulinį. Ir paskendo šaltam vandeny. Štai ten (p.29). Ar „nenusipiešėme“ dabar savaip šios veikėjos? Ar nepakrypo per paskutinį apsakymo sakinį ir mūsų žvilgsniai štai ten? Tik į groteskiškai suvoktą nebūtį...

V.Ivanovos „pasakorės“, atrodo, yra absoliučiai abejingos tam, kas tragikomiškai vyksta su jų „šizofreniškais“ veikėjais... Juk jos tik „žaidžia“... Vis dėlto kaip tik tuomet V.Ivanovos tekstuose gimsta tai, ką pavadinčiau maginiu natūralizmu. Taip tiksliai atkurti socialines anomalijas ir net „nufotografuoti“ psichines personažų reakcijas net patyrusiems prozos meistrams retai sekasi. V.Ivanova neslepia ir negatyvių paauglio refleksų: Nekenčiu žiemos ir nekenčiu žiemos atostogų („Lėlytė“) arba šlykščiuosi žmonėmis („Nėščias katinas“). Žodžiai su ne – ir rimuojami – p.53. Tai nėra vertybinė anomalija, tai vien aštri paauglio, kuriam atrodo, kad jo gyvenimas nesulamdys (p.46), individualybės proveržio forma. Net lėkšti erotiniai kontaktai, prisodrinti tik instinktų (griūti ant jo– p. 67) ar naiviai banalaus flirto: Kaip tau sekasi meilės slėnyje? (p.51), kaip tik per jų paauglišką „natūralizmą“ įgyja patikimumo vertę. Apskritai V.Ivanova turi ir gerą klausą, ir puikų imitatorės talentą. Ji girdi ne tik patį žodį. Ji „girdi“ visą žodžio kontekstą – ne vien sintaksinį ar pojūtinį, bet ir psichologinį. Pasiklausykime: Ketinau prieš tai į tualetą nueit, bet nepasiryžau. Mama šaukia: „Idiote, paleisk, vaikas mato“, o tas „Da pizdū“. Aš galvoju, „Da pizdū“, tai „da pizdū“(p.8). Tai ne tik nevaikiškai unikalus, bet ir dramaturgiškai tobulas epizodas, nes jame sinchroniškai „dirba“ ir pasakotoja, ir aktorė/režisierė. Todėl čia nešokiruoja net ir patys „nevaikiškiausi“ keiksmažodžiai, nes be jų gyvenimo bjaurasties estetika jau būtų ir ne estetika...

Nevaikiška autsaiderio būtis V.Ivanovos tekstuose atsiveria ne tik per magišką dialogų ar vaizdų natūralizmą, vizualiai jaukiai sukomponuotą su lengvai atpažįstamu Klaipėdos peizažu, bet ir per fantasmagorišką juoką. Juodo humoro epizodai yra nevienkartiniai. Tačiau ši autorė jaučia saiką. Jeigu nejaustų, jos tekstuose mes rastume tik paaugliškai „kietus“ „juokelius“... O V.Ivanova ne tik „psichopatiškai“ jaučia būties „ašmenis“, bet atskleidžia ir tai, ką kūryboje paprastai atpažįstame kaip moteriškumą. Netgi subtilų moteriškumą.

Man V.Ivanovos tekstų moteriškumas labiausiai skleidžiasi per angliškai niūniuojamas populiarias melodijas, kurių laisvas vinguriavimas yra tarsi bręstančios merginos alter ego. Bet aišku, kad muzikinis minoras, kuriuo užsibaigia „Nėščias katinas“, nėra vienintelis pagrindinės veikėjos/pasakotojos detalios savianalizės bei moteriškumo (savi)identifikacijos atsiskleidimo būdas. Lengvai pažeidžiama ir dar nesubrendusi, kiek berniokiško charakterio (p.40), Jos lytis pirmiausia konstatuojama prieš veidrodį – gana „autobiografišką“: Nekenčiu, kai matosi mano kakta – žr. viršelį. Šiuo aspektu gelbsti vaizduotės laisvė – jau suvokiant ir tai, koks yra rizikingasnesuvokiamas sklendimas beprasmybėje(p.54), nes tada Jisuvokia tik buvimo tragizmą. Ji pasmerkta vienatvei: brolius dvynius ir tėvą Dievulis pasiėmė – taip svaigsta beprotė mama... Tad vienatvėje trileriškai gimsta ir moteriškos fobijos – pamišimo, senatvės, kurią iš siaubo Ji net spiegdama pati sugrūdo [...] į uogienės stiklainį(p.46), traktoristo išprievartautos nėščiosios, praradusios ir Cigitą, ir išduotosios Jo ar kitos. Tai, kas moters gyvenime tikra, ir tai, kas tik sąlygiška, apysakoje supinta meistriškai. Tad, kai išsipildo desperatiškas Jos šūksnis: „Noriu kad prasidėtų realybė!“ (p.53) Ir realybė prasidėjo (p.54), belieka tik sarkastiškai nusijuokti: Dabar, brangioji, stipriai sukąsk dantis (p.54)... Išgyvendama tokias fantasmagoriškas moters dvasines būsenas (nors paskutine apysakos fraze ir bandoma pašaipiai to išsiginti: O gal Ji tik taip manė?), V.Ivanovos Ji dar neatskleidžia kokių nors itin netikėtų moters jausenos aspektų, bet autentišką ir dramatiškai vientisą šiuolaikinės paauglės dvasinę būseną jau atveria. Tai ir yra V.Ivanovos rinkinio „Girgždantis žvyras“ esmė. Ne veltui Ji norėjo rašyti (p.61).

O dabar, ypač džiaugdamasi, kad vis dėlto sugebėjau nepažeisti knygos pristatymo etiketo, bandau paaiškinti, kas man taip nepatiko V.Ivanovos apysakoje, išspausdintoje „Baltijos“ almanache. Tada „žudė“ vien jos pavadinimas“ (dabar jau aišku, kad nepagrįstai), nes lietuviškai ir nėščios būna katės (p.52) – kalbos anomalija. Apysaka ir grafiškai atrodė „isteriška“ besaike šriftų kaita, šauktukais, klaustukais ir skliaustų skliaustais – paprastais bei laužtiniais... Sakiniai buvo ir gramatiškai klaidingi. Rinkinyje „Girgždantis žvirgždas“ visa tai aptvarkyta.

Tačiau yra fragmentų, kuriuose alogiškai įmantraujama bei pernelyg egocentriškai, nejaučiant skaitytojo, detalizuojama. Yra nemotyvuotų inversijų („Baltijoje“ jų buvo mažiau – ypač kenkiančių sakinių skambesiui), taip pat nesuvokiamų prasminių jungčių.

Pasitaiko nesuredaguotų V.Ivanovos taip mėgstamų įskliaũsti išplėstinių įterpinių bei neatkurto pasakojimų nuoseklumo. Palikta ir rašybos klaidų. Įvairios žiuri galėjo atkreipti dėmesį į „Prašome dėmesio“ kompoziciją, nes tai dar ne apsakymas – tegu tekstas ir smagiai tragikomiškas. Negatyviai prajuokina vien jo pradžia – pasakotojos ir „prisiminimų“ „senumu“: Pamenu, neseniai [...] (p.5)... Atrodo, kad redaktoriams su autore reikėjo kruopščiau padirbėti ir prie kitų apsakymų. „Lėlytė“ nepatikima pirmokės charakteriu bei mokymo(si) programomis. Gana „pradinukiška“ ir jos pati pabaiga, nors pradėjusi ridentis tiesiog pribloškiančiai. Už gimnazistės kūrybą gal dar galėtų būti atsakingesni suaugusieji?.. Ypač kad ir knygyne šį rinkinį radau vaikų ir jaunimo literatūros skyrelyje.