Knygos
Romanai (1925)
Poezija (616)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Girgždantis žvirgždas

Girgždantis žvirgždas Paėmus į rankas pirmąją Viktorijos Ivanovos knygelę, pirmiausia dėmesį patraukia pavadinimas – „Girgždantis žvirgždas“. Juolab kad tarp į rinkinį sudėtų kūrinėlių – kelių apsakymų ir apysakaitės „Nėščias katinas“ – tokio pavadinimo kūrinio nerasime. Tuomet jis tampa tarsi programiniu. Lietuvių kalboje priebalsių deriniai „gž“ , „gžd“ nėra dažni. Be to, jie simbolizuoja kažką nelabai malonaus. Tarytum tau per odą brauktų aštria plaušine...

O gal pavadinimo paaiškinimo reikėtų ieškoti pačioje „girgždančioje“, „žvirgždėtoje“ kasdienybėje, į kurią krypsta autorės žvilgsnis? Kasdienybė išties nėra dažnas reiškinys debiutantų ir apskritai šiandienos autorių kūryboje. Vis labiau krypstama į asmeniškumus, netgi į tam tikrą ezoteriką, transformuojant gyvenimą ne visada jam būdingomis egzotiškomis formomis. Ir nežinia kur čia šuo pakastas – blogai suprastame ,,modernume“, lygiavimesi į H. Hesse’ės išgarsintą „žaidimą stiklo karoliukais“ ar tiesiog kūrybos suvokimą apribojant vien kažkokių „instaliacijų“ gamyba, savotišku mygtukų perjunginėjimu gigantiško ŠMC valdymo pulte? Bet gal viskas daug paprasčiau – šiuolaikiniams autoriams trūksta drąsos? Būtent jos labiausiai ir reikia, bandant neužsimerkti prieš realų gyvenimą, kuris kartais gali pasirodyti netgi labai „neestetiškai“ skaudus (ir skaudinantis).

Tokios drąsos iš jaunosios autorės, ko gero, galėtų pasimokyti ir dalis vyresniųjų. Drąsos regėti savo ir aplinkinių gyvenimuose ne vien viešajam vartojimui skirtą, dekoruotą jo pusę, bet ir „girgždantį žvirgždą“. Drąsos suvokti, kad tėvas, kurio netekai, – ir tuo džiaugiesi, – vis dėlto buvo tau vienintelis. Jo niekas nebepakeis. Drąsos prisipažinti, kad gėda išmesti ant prekystalio 10 litų, kai tavo draugė gyvena pardavinėdama surinktus butelius. Ir jeigu jų supirkimo kaina 5 centais mažesnė, tai jau asmeninis įžeidimas arba finansinė tragedija. Kita vertus, juk ne kažkas sugriovė šių žmonių gyvenimus, jie patys juos susigriovė. Ir mes dėl to tarsi ir nekalti. Tačiau drauge ir kalti, niekur negalime pasislėpti nuo asmeninės kaltės jausmo.

Jaunoji rašytoja (g. 1988), kaip rašoma anotacijoje, „vaizduoja miesto paauglių ir jaunimo gyvenimą. Daug dėmesio skiria socialinėms problemoms, brendimo laikotarpio sunkumams, santykiams su draugais, tėvais, mokytojais. Charakteriai ryškūs, stilius paprastas, skirtinas realistinei krypčiai, kaip ją reikėtų suprasti šiandien“. Vadinasi, rašo apie tai, ką geriausiai pažįsta, ką mato ir supranta. Ir nebijo neužmerkti akių. Nes gyvenimo „girgždantis žvirgždas“ dar skaudesnis, dar labiau žeidžia būtent jauname amžiuje.

Neabejotinai tai mato ir rašytojos bendraamžiai. Tačiau tai, ką pamatė, jie stengiasi kuo greičiau užmiršti. Kaip ir mes visi. Nes puikiai išmoko suaugusiųjų pasaulio nuo mažumės kalamą pamoką – drąsa neapsimoka. Taip pat ir drąsa neužsimerkti. O visi „didvyriai“ iš esmės tėra tik kvailiai. Ne veltui gyvenamuoju laikotarpiu jų niekas rimtai ir nevertina. Tai daug vėliau pradeda statyti paminklus. Tarsi ieškodami pasiteisinimo – atseit mes irgi būtumėm galėję, bet tuo metu kaip tyčia sėdėjom tualete.

Dėl šio pasiryžimo neužsimerkti jauna klaipėdietė rusiška pavarde ypač maloniai ir stebina. Dėl nenoro užsimerkti prieš tai, kas vadinama gyvenimu, nenoro viso jo turtingumo ir kasdienybės gelmės redukuoti (bei pačiai redukuotis) ligi banalaus „realybės šou“ (kuriam taip patogu atiduoti pirmenybę). „Viskas tėra spektaklis, kuriame ir jūs galite tapti pagrindinio vaidmens atlikėju!“ – tarsi skelbia visos medijos. Deja, taip nėra. Norėčiau parašyti, kad tokie pasakymai – apgaulė. Bet tada ir pats meluočiau. Nes tai saviapgaulė, kuriai tos medijos ir pataikauja. Nežinia kodėl, bet žmogui, kultūrai, žmogiškajam pasaulio suvokimui ji labai būdinga. Gal dėl to jai taip lengvai pasiduoda ir jauno, ir brandesnio amžiaus asmenybės. O kai kas netgi teigia, kad iš tos saviapgaulės ir gimsta „tikroji“ kultūra. Gal tokia spekuliacija įmanoma. Tačiau mėginantysis dėstyti aptariamos knygelės sukeltas mintis mano, kad tikroji kultūra – ne šiaip kultūra, rašymo kultūra, dailės kultūra – atsiranda dėl gebėjimo suvokti tariamos kultūros apgaulę ir priešpastatyti jai tai, ką iš tikro matai savo – savo! – akimis. Autorė drąsi, nes nebijo savęs. Nebijo ir to, kas gali atsiverti jos žvilgsniui.

Tai keičia bent jau recenzento nuomonę apie kartą, kuri ateina į literatūrą. Žmonės nuo saviapgaulės jau turėjo pavargti. Tiktai ji gimdo mus supantį totalinį melą. Ir ne tik politikoje. Iš esmės reikėtų tiek nedaug – tiktai atsimerkti. Nes ne visas pasaulis yra vien tik love parade Berlyne (nors tai, žinoma, irgi jo aspektas). Pasaulis – tai tas, kuris geba matyti, jausti ir užjausti. Gal tai būtų netgi svarbiausias brandaus žmogaus požymis. Tuo labiau tai turėtų būti svarbu kuriančiai asmenybei, literatui. Nes žmogus – vertybė, net jeigu jis užsidirbtų pragyvenimui šiukšlyne. Jis yra vertybė tiek ir taip, kiek ir kaip atitinka, artėja prie žmogiškumo idėjos. Net jeigu tai būtų vien tik siekiamybė.

Grįžkime prie literatūrinių aspektų. Simpatiškiausi – trumpi V. Ivanovos apsakymai (ypač pirmasis – „Prašome dėmesio“), kur ji neturi laiko ir erdvės leistis į pernelyg giliamintiškus apibendrinimus (kartais visai nederančius kokio pradinuko lūpose). Daug duočiau, kad apysaka „Nėščias katinas“ ir būtų sutrumpėjusi iki tokio apsakymo apimties, iki kokių penkių puslapių. Galima suprasti, kad visa tai, kas joje pasakojama, autorei svarbu, bet didesniajai skaitytojų daliai jau žinoma, ne sykį girdėta. Parodykite bręstančią asmenybę, iš esmės dar paauglį, kuris susidūręs su realiu gyvenimu neapsibraižytų, neužsigautų, nesijaustų nesuprastas? Tai neišvengiama. Kaip neišvengiama ir kitkas – būtent tuo laikotarpiu susiformuoja sunkiai pakeičiamos gyvenimiškos nuostatos. Koks aš esu? Koks būsiu ar sieksiu būti? Kokie mano (atleiskite) prioritetai?

Tačiau svarbu, kad net ir silpnesniuose kūrinėliuose autorė savo herojams nuolaidų nedaro. Nepaisant viso išorinio savo egzistencijos skurdumo, visos savo atskirties, jie gal ir nesugeba tų „prioritetų“ įprasminti filosofiškai, tuo labiau metafiziškai, tačiau paprasčiausiai juos jaučia. Tai, ko dar nepajėgia suformuluoti dėl patirties stokos, gyvenimiškos išminties trūkumo, jiems paprasčiausiai pasufleruoja širdis. Akivaizdžiausiai tai liudija natūralus jų gyvenimiškos elgsenos teisingumas. Ir nesvarbu, kuo jis pasireikštų – įkandin išsipusčiusios poniutės nusviestu labdaros (kokia tragiška sąvoka!) penkličiu ar atjauta kraupiai beprasmių dienų tėkmės nustekentai, vien tik elementaraus žmogiško artumo išsiilgusiai draugei.

Žinoma, ateitis tokiems žmonėms rožėmis klotų kelių niekada nežadėjo. Sunku būtų juos pažadėti ir visa tai suvokiančiai autorei. Regis, A. Schopenhaueris yra sakęs, kad žmogaus gyvenimas apskritai laimingas būti negali. Bet jis gali būti didvyriškas. Asmeniškai didvyriškas. Ir visas tas didvyriškumas prasideda tik nuo to, kad jau ankstyvame amžiuje gebi sau pasakyti, jog muilu ar tualetiniu popieriumi aš tikrai nebūsiu. Taškas. Kad ir kas nutiktų, bandysiu išlikti sąžiningas bent sau.

Skaitydamas V. Ivanovos kūrybą, regi prieš save kaip tik tokį jauną žmogų. Ir nors dar sunku pasakyti, kaip viskas galų gale susiklostys šioje literatūrinėje – tik prasidėjusioje! – autorės biografijoje, tačiau jos atvirumas gyvenimui akivaizdus jau dabar.

Tai didžiulis pliusas.
Eugenijus Striaukas
2006-10-25
 
Kita informacija
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2006
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą