Girgždantis žvirgždas

Pirmoji autorės prozos knyga. Sveika, paprasta literatūra. Įžūli, mergaitiška, iš serijos "sunki vaikystė – mediniai žaislai", arba, kaip pasakytų rusai, "černucha". Valkatavimai, elgetavimai, girti gimdytojai – normalus, deja, Lietuvos kasdienybės portretas.

Imponuoja nuoširdumas, ir – kas gerai – jokių ašarų, snarglių ir patetikos. Tiesiog konstatuojami faktai.

Tiesa, truputį užsižaidžiama kalba, tekstų pabaigos neryškios ir neaiškios, dažniausiai simbolinės, kas visai nedera prie realistinio pasakojimo. Smagu, kad nepiktnaudžiaujama šnekamąja kalba ir slengu. Viskas vietoje ir laiku.

Nežinau, ar Viktorija rašys toliau, bet jeigu rašys, lauksiu kitos knygos. Vis gaivus vėjo gūsis ir bandymas aprašyti tai, kaip mes visi gyvename ar neseniai gyvenome.