Girgždantis žvirgždas

Seniau toks žmogus buvo vadinamas elgeta, valkata. Dabar – dažniausiai kitu, iš Rytų atkeliavusiu žodžiu – bomžas. Nors esmė liko ta pati: šie žmonės neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ir pragyvenimo šaltinio, todėl priversti valkatauti ir elgetauti. Toks gyvenimo būdas dažnai vadinamas asocialiu, nors, mano manymu, šis terminas čia visiškai nedera. Bombai visada socialūs, net labai. Jie buriasi tarpusavy, dalijasi „įtakos zonas“, t. y. šiukšlių konteinerius arba elgetavimo vietas, net drauge gyvena viename pusrūsyje, tarp jų susiklosto „normaliai“ visuomenei įprasta hierarchija. Žodžiu, jie socialūs, nes taip lengviau išgyventi. Asocialiais greičiau pavadinčiau didžiausius turčius, nuo sociumo atsitvėrusius aukštomis mūro tvoromis, pasislėpusius kokiame nors uždarame „Rotary“ klube.

Šioje knygutėje ir aprašomas mergaitės, jau bomžės arba ja tik tapsiančios, pasaulėlis. Mergaitės, priklausančios bomžų dinastijai (jos tėvai irgi bomžai). O ji tokia būti nenori. Todėl nekenčia visų – tėvų, patėvių, mokytojų, bendraklasių, kaimynų... Sveikas pyktis visada gerai, tačiau ji pyksta ne kvailu paauglišku, ne maištingu pykčiu, o kažkokiu desperatišku – neturinčiu nei priežasties, nei tolimesnės ateities. Štai čia septyniolikmetė autorė neteisi. Priežastis aiški, ji visiems bado akis. Problema ta, kad nei paauglės mintyse, nei veiksmuose nekyla jokio maišto, ji pasiduoda elementariam eskapizmui. Vienumoje besiklausydama „Metallica“ ar „Apocalyptica“ įrašų, rūkydama, gerdama ir dulkindamasi, prieš nieką nepamaištausi. Taip elgiasi visi paaugliai. Problema gana tiksliai aprašyta p. 75: Ji netikėjo visokiais kostiumuotais biurokratais ar į pilkus drabužius įsispraudusiais mokytojais. Ji netikėjo bankininkais. Ji netikėjo žinių vedėjais. Ji netikėjo. Ji tikėjo gatvės girtuokliais. Ji tikėjo ubagais. Ji tikėjo užtinusiais veidais, o ne pudruotomis nosimis. Geriau pabėgti nuo pasaulio pas saviškius bomžus negu imti maištauti. Kaip sakoma: "Jedem – das Seine". Tačiau patikėk, mergaite, tiek tarp bomžų, tiek tarp turčių visokių niekšų ir išgamų – beveik po lygiai. Tai ne išsigelbėjimas, ateityje teks sprukti ir nuo „saviškių“...

Pabaigoje gerojo dėdulės C&P patarimai autorei ir leidyklai.

Mieloji ir nelaimingoji mažyte V. Ivanova, niekuomet nerašyk rašinėlių, panašių į 5 pirmuosius šios knygelės apsakymus. Jie primena tik plonytes brošiūrėles, seniau gulėdavusias ant poliklinikų laukiamųjų stalų, rėkte rėkiančias apie alkoholizmo žalą žmogaus organizmui ir žmonių visuomenei. Rašyk taip, kaip rašei „Nėščią katiną“. Šizofreniškas stilius tau tikrai tinka.

Brangieji PK „atrinkėjai“ ir leidėjai, kadangi „Pirmosios knygos“ autoriai kasmet vis jaunėja (priminsiu, kad jų amžiaus cenzas ne toks jau mažas – 35 metai), siūlau paieškoti „deimančiukų“ tarp pradinukų ir darželinukų. Tegul nerišlūs, bet socialiai aktualūs jų tekstai apie draugo atimtą „kramtoškę“ nušvies pilką Lietuvos literatūros saulėlydį!