Knygos
Romanai (1921)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Ešafotas

Ešafotas Kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo knygą „Ešafotas“ galima pavadinti vienu iš svarbiausių žmonijos istorijoje parašytų kūrinių, puikiai ir negailestingai reziumuojančiu visą žmonijos esmę. Tie, kas turi kokių nors rožinių iliuzijų dėl žmonių prigimties, perskaitę knygą gali netgi gauti šoką. Autorius su skaitytoju nežaidžia, nesitaiko prie galimų skaitytojo lūkesčių - neglosto jo pagal plauką, neduoda jam nei laimingų pabaigų, nei gėrio pergalės, nei kažkokių iliuzijų, kurių gal skaitytojas ir tikėtųsi.

Rožiniam serialų sentimentalumui ir pagražintai sacharininei realybei „Ešafote“ vietos nėra, apie ką galima spręsti jau vien iš labai iškalbingo pavadinimo. Žmonių natūra yra teškiama mums visiems į veidą su visais savo purvinais atspalviais ir kitomis subtilybėmis... Nors tiksliau, be jokių subtilybių. Tarsi autorius sakytų: štai, pasižiūrėkite, kokie mes iš tikrųjų esame. Koks esi tu, koks esu aš, kokia yra visa žmonija.

Nors gėris ir negailestingai sutrypiamas, bet autorius tikrai neagituoja žmonių būti blogais - kaip tik priešingai. Knyga yra kaip išprievartauto ir sadistiškai sutrypto gėrio klyksmas Kazachstano Mujunkumų stepėse, Kirgizijos kalnuose prie Isyk Kulio, Maskvos traukinių stotyse, netgi 33 m. po Kr. Romos Imperijoje, o jeigu tiksliau, tai visur - visame pasaulyje ir netgi Visatoje.

Č. Aitmatovui, kaip žinome ir iš jo kitų knygų, laikas ir erdvė nėra kliūtis – jis savo kūriniuose labai profesionaliai „nardo“ erdvėlaikyje tarp išorinio ir vidinio pasaulio, tarp legendų ir mums visiems pažįstamos kasdienybės. Skaitant knygą krenta į akis tiesiog pritrenkiantis realistiškumas - atrodo lyg viskas vyktų čia, visai šalia, tarsi pats dalyvautum tuose įvykiuose. Gilumas, pastabumas detalėms ir kiekvienai išorinio makrokosmoso ar kiekvieno žmogaus vidinio mikrokosmoso vibracijai skiriamas dėmesys - tai ir yra puikiai atpažįstamas ir įvaldytas būtent Č. Aitmatovo „firminis“ stilius. Autoriaus sugebėjimas labai ryškiai ir įtaigiai vaizduoti įvykius ir veikėjų vidinį pasaulį yra tiesiog pribloškiantis, sutinkamas visose autoriaus knygose.

„Ešafotas“ parašytas 1986 metais, pagrindiniai veikėjai yra savo laikmečio, devintojo dešimtmečio TSRS žmonės ir gyvūnai. Bet labai didelė klaida manyti, kad autorius aprašė tik tam tikrą laikmetį ar tam tikrą santvarką! Skaitai - o žmonių prigimties bruožus iš 1986 metų TSRS ar 33 metų Romos Imperijos puikiai atpažįsti dabar, internetiniame ir tolerantiškame XXI amžiuje.

Pasaulio istorijoje buvo daugybė valstybių, imperijų ir visokių santvarkų, bet žmonės visada buvo ir liko tokie, kokie yra. Keičiantis valdžioms ir valstybėms, pasikeičia tik išoriniai, techniniai dalykai (kad ir kaip žmonės naiviai tikėtųsi, kad „dabar pasikeis viskas“), o esminė prigimtis bet kokioje santvarkoje lieka nė kiek nepakitusi. Toliau stebime tuos pačius dalykus, tik jau kitu laikmečiu, kitokiomis aplinkybėmis... Netgi ryškūs ir Aitmatoviškai spalvingai pavaizduoti knygos veikėjai - vilkai, kaip gamtos dalis, nesugeba daryti tokių niekšybių, kurias su didžiuliu malonumu daro žmonės.

„Ešafote“ susipina trys dramatiškos, tragiškos sudoroto gėrio istorijos – popo sūnaus, buvusio seminaristo Avdijaus Kalistratovo (savo ruožtu, jo istorija artimai persipynusi su Jėzaus Kristaus tragedija), vilkų Akbaros ir Taščainaro, bei sąžiningo ir doro avių augintojo Bostono Urkunčijevo. Autorius profesionaliai žiongliruoja laiku ir erdve: veiksmas vyksta tai Kazachstane, tai Rusijoje, tai Kirgizijoje, tai Palestinoje, laikas taip pat šauna tūkstantmečiais atgal ir vėl į priekį.

Ir visur matome tą patį – tokios pačios žmonių prigimties apraiškas, gėrio tragizmą ir neišnaikinamą blogio piktžolių vešėjimą, savo bjaurumu vis besikėsinančių užgožti, sunaikinti gėrį, sudoroti jį kaip trukdantį ir nepatogų reiškinį. Netgi puikiausiai pamatome, kokia buvo Jėzaus mirties ant kryžiaus tikroji prasmė ir kas būtų šiais laikais tokiam idealistui ir kovotojui prieš blogį (o būtų, deja, lygiai tokia pati tragiška baigtis – iliuzijų puoselėti čia neverta).

Kas tas gėris, kam jo iš viso reikia? Kas tas Dievas ir moralė, kai kartu su idealistu Avdijumi į Kazachstano stepes narkotinės kanapės – anašos rinkti vykstantis Petrucha iš Murmansko nelegaliai gabendamas narkotikus uždirba daugiau, nei jo broliai, sąžiningai triūsiantys statybose už poliarinio rato? Kas jam tos Avdijaus šnekos apie dorovę ir kažkokį jam nesuprantama Dievą, kai jis gali per du sezonus užkalti Žigulį, važinėti po miestą ir spjaudyti pro langą? O gal netgi tą naują Volgą, kur į Mersedesą panaši. Įsijungi kasetinį magą, važiuoji į restoraną lėbauti, nuperki „bobai“ (Petruchos terminologija) skudurų... O kam ta moralė, kas jis tokia iš viso?

Kas tos Mujunkumų stepėse tūkstančiais žūstančios antilopės saigos, kai jos reikalingos „kilniam tikslui“ – aprūpinti gyventojus mėsa, įvykdyti liaudies ūkio planą? Kam įdomu nekaltų gyvūnų noras gyventi ir jų kančios, kai už jų masinį šaudymą yra taip gerai mokama, kai tai netgi kvepia karjeros galimybėmis? O be to, žudyti juk yra netgi smagu, tai yra pramoga, už kurią dar ir pinigų duos! Ir kaip kažkokie (galimai kvaili per visą galvą) Avdijai su savo kalbomis apie dorovę gali trukdyti žmonių interesams, stoti jiems skersai kelio, neleisti gauti to, ko jie nori?

O kas tie vilkai Akbara su Taščainaru, kam rūpi jų tragiška istorija? Gal žmonėms, save paskelbusiems Visatos valdovais? Deja, ne. Autorius per vilkų personažus ir vaizdingus gamtos aprašymus puikiai atskleidžia visą žmonių griovimo mastą. Mes įsivaizduojame, kad esame žemės valdovai, evoliucijos viršūnė? Bet Č. Aitmatovas labai gerai parodo, kaip visa tai matosi iš gamtos, nekaltų gyvūnų perspektyvos. Niekas, absoliučiai niekas nėra padaręs žemėje tiek žalos, kiek žmonės – ir tai yra akivaizdu.

Mes patys esame žemės katastrofa. Galėtume elgtis taip, kad vietos liktų visiems – bet to nenorime. Vis godulys, vis per mažai, vis reikia dar daugiau... Ir tuo mes patys griauname savo namus. Kitos planetos mums niekas neduos, deja.  Tačiau kam visa tai rūpi, kai valdo godulys ir pelnas? Su technologine pažanga (kuri yra geras dalykas, protingai ir geriems tikslams ją naudojant) tapome dar pavojingesni, atsirado daugiau galimybių realizuoti savo instinktus, aistras ir amžiną godulį. Juk beždžionė su granata yra žymiai pavojingesnė, nei beždžionė be granatos.

Ir be abejo, kas gi dar ryškiau gali atskleisti žmonių prigimties purvą, negu klasikinė, labai gyvenimiškai natūrali pavydo istorija (daugelis mūsų ar mūsų artimieji, turbūt, esame gyvenime matę ar net patyrę kažką panašaus)– avių augintojas Bazarbajus Noigutovas negali pakęsti Bostono Urkunčijevo, taip pat auginančio avis. Nekenčia dėl labai klasikinės, visame pasaulyje vienodos priežasties – Bostonui sekasi, o Bazarbajui ne. Kaip jis drįsta! Kaip taip gali būti! Būti doru, tvarkingu ir darbščiu yra siaubingai nesąžininga kitų žmonių atžvilgiu, ypač girtuoklio ir tinginio Bazarbajaus!

Kad ta Urkunčijevo vadinamoji „sėkmė“ iš tikrųjų nėra kažkoks iš dangaus nukritęs dalykas, o sunkaus darbo rezultatas, kad žmogus savyje išsiugdė tokias savybes kaip darbštumas, tvarkingumas, atsakingumas, iniciatyvumas, ir nevartoja alkoholio be saiko, savo laiką skiria svarbesniems dalykams – aišku, tas niekam nerūpi. Juk tokiais atvejais žmonės nemato, kiek tau reikėjo įdėti pastangų, kol pasiekei tam tikrus dalykus. Jie mato tik galutinį rezultatą, ir kažkodėl galvoja, kad visa tai nukrito iš dangaus. O jie irgi taip nori!

Ar pavydusis Noigutovas gali būti toks pats sėkmingas, kaip Urkunčijevas? Gali, be abejo. Tam jis turėtų pakeisti savo savybes, nes jo nesėkmės – tai jo tingumo, netvarkingumo ir polinkio į alkoholį tiesioginis rezultatas. Bet ne, save keisti sunku ir neįdomu, o štai kitam kenkti iš pavydo, apkalbinėti, juodinti, šmeižti – čia dalykas ir lengvesnis, ir smagesnis.

Ir baigiasi ši pavydo istorija labai tragiškai ir žiauriai, aiškiai duodant suprasti – bet kas, netgi visai, absoliučiai nekalti žmonės gali tapti blogio aukomis. Taip, tai neteisinga, taip, tai žiauru, bet taip yra. Ir mes nė vienas nesame saugūs, kol pasaulyje bujoja blogio sėkla. Ar tuo autorius siekė mums parodyti, kad blogio naikinimas aplink save yra mūsų visų pareiga, nes kai jo pasekmės grįžta atgal – jos gali ir nepaklausti, kaltas tu are ne, kalti tavo vaikai, ar ne? Tikriausiai taip. Bent jau aš kulminacinę knygos tragediją supratau būtent taip (bet gali būti, kad kiti tame pamatys kitokią pamoką).

O kas tas Jėzus, neturtingas dailidė iš Galilėjos, su savo kalbomis apie gėrį ir Dievo karalystę, kur visi bus lygūs? Kam toks žmonių kurstytojas Romos Imperijos vietininkams ir žydų fariziejams, siekiantiems karjeros, pinigų, šlovės ir kitų žemiškų gėrybių, ir su savo „liaudies kurstymu“ pradedantis trukdyti jiems tai pasiekti? Kas jis toks, kodėl gi jo nenubaudus mirties bausme ant kryžiaus, kad netrukdytų lobti, valdyti ir nekiršintų paklusnios visuomenės?

Jėzaus ir Pontijaus Piloto pokalbis yra absoliutus knygos branduolys ir „svorio centras“. Viskas taip natūralu, tarsi vyktų šiais laikais, ir aiškiai parodo tai, ką minėjau ir anksčiau – gali keistis laikai, valstybės, santvarkos, ideologijos, išsivystymo lygis, technologijos, o mūsų prigimtis visada lieka tokia, kokia buvo. Ir deja, ne pati gražiausia, ką atskleisti, manau, ir buvo autoriaus tikslas.

Ir šis labai taiklus autoriaus suvokimas, kad per 2000 metų žmonių prigimtyje absoliučiai niekas nepasikeitė, ir yra pats tragiškiausias dalykas. Jėzaus mokymas pakeitė pasaulio istoriją, tapdamas dviejų didžiulių pasaulinių religijų – krikščionybės ir labai didele dalimi islamo pagrindu. Niekas taip nepakeitė pasaulio istorijos, kaip jis. Bet deja, žmonių prigimties ir natūros jis nepakeitė nė kiek, viskas liko taip, kaip per amžius buvo. Ką jau kalbėti, kad žmonės netgi tas pačias religijos ir dorovės idėjas sugebėjo palenkti savo trumparegiškiems žemiškiems interesams dėl grynai asmeninės naudos – kryžiaus karai, skirtingų religijos atšakų tarpusavio skerdynės, indėnų genocidas, raganų medžioklė ir terorizmas vyko ir vyksta, prisidengiant „Dievo vardu“. Argi ne apgailėtina?

Būtent todėl „Ešafote“ yra sugriaunama bet kokia iliuzija apie tai, kad mes dabar pasidarėme kažkuo kitokie, kad mes dabar geresni, kad technologinė pažanga ir civilizacija mus kažkuo pakeitė. Deja, ne. Ir antrasis Jėzaus atėjimas į pasaulį būtų lygiai toks pats, koks buvo ir pirmasis.
Kaip visada buvo, taip po šiai dienai ir liko – idealizmo ir gėrio pasaulyje nereikia. Mes jo nenorime, jis trukdo. Ir mes, niekas kitas, tik mes esame gėrio budeliai, stovintys prie ešafoto. Kad ir kaip būtų nemalonu tai pripažinti – gėrį naikiname mes, vieni daugiau, kiti mažiau, tretieji gal tiesiog pasyviai žiūrėdami į tai, kas vyksta. Ir įdomu, kiek tokių gerų žmonių mes jau „suvalgėme“?

Esminis dalykas: ar pasaulis gali tapti kitoks, ar blogio įmanoma atsikratyti? Daugybė žmonijos kartų norėjo ir siekė to, tačiau nepasiekė, lygiai taip pat kaip visų piktžolių niekas niekad neišravės - jas reikia kantriai ravėti kas metai, kad jos netrukdytų augti geriems augalams. Ir tokios knygos, parodančios mums, kas mes iš tiesų esame ir ką mes darome, yra labai reikalingos.

Malonu gyventi gražiame vartojimo pasaulyje, neturint supratimo apie savo žvėrišką... Oi ne, atsiprašau gyvūnų - žmogišką prigimtį, bet dėl to ji niekur nedingsta. Ir gerai, kad kartais yra nuplėšiamos visos spalvingos, paauksuotos uždangos, ir mūsų tikroji prigimtis parodoma tokia, kokia yra. Nepagražinta, nenusaldinta, be melo. Ką Č. Aitmatovas savo knygoje „Ešafotas“ ir padarė.

Tikiu, kad tokios knygos gali paskatinti bent dalį žmonių keistis. Gal tai naivu, kaip Avdijaus idealizmas, bet aš (asmeniškai) tuo tikiu. O jūs ar tikite tuo?
2020-01-08
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Pavadinimas
originalo kalba:
Плаха
Tema: Romanai
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1988
Vertėjas (-a): Algimantas Mikuta
Puslapių: 261
Kodas: 5-415-00190-5
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-26 00:12
twentytwenty
neskaitysiu. geriau žiūrėsiu į juodą kvadratą, kol pamatysiu ten šviečiantį baltą plėmą...
gailą kad to nedarė Aitmatovas
už pastangas propoguoti blogį 2
už gėrio įžvelgimą silpnoje žmogaus prigimtyje 4
(Tai, kas žmogui neįmanoma , Dievui viskas įmanoma).
Rinktis  - žmogiška teisė.... amen.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-09 19:07
Ziužiu
Aprašyta vaizdingai, panašiai menotyrininkas užsivestų ir nesiliautų pasakoti apie nutapyto paveikslo suvokimą, nors ten tebūtų juoda dėmė.
Mane intriguoja knygos pristatymas ir norisi paneigti ar pritarti išsakytiems recenzijos autoriaus teiginiams. Bandysiu skaityti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-09 15:12
Erla
Emocinga recenzija. Recenzijos autorius kai kuriuos teiginius kartoja. Nebūtina grįžt prie to paties.
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą