Erezija

Gintaro Grajausko romane „Erezija“ („Baltos lankos“, 2005) parašyta: „tikiu erozija ir Dievo valia“ (p.205). Tai interpretatoriui suteikia teisę šią frazę pritaikyti kaip raktą visoms trims aptariamo kūrinio siužetinėms(?) linijoms. Vienai – svetimtaučių (romane pasirenkamas vienas vardas – Jeronimo Prahiškio) kelionių po Lietuvą įspūdžių postmoderniai interpretacijai. Antrai – romantiniam lietuvių kilmės mitui „restauruoti“ ir „patvirtinti“ šių dienų žmogaus „istorine“ patirtimi. Trečiai – susijusiai su šių dienų kūrėjo trileriškai groteskiška padėtimi. Visos trys romano linijos „veikia“, tarpusavyje tarsi nesusikirsdamos, bet iš tikrųjų kūrinyje jos ritmiškai pereina viena į kitą – tarsi išteka viena iš kitos ir vėl įteka atgal, vis ištekėdamos ir įtekėdamos. Romane tiesiog priešinamasi gyvenimo ir dvasios erozijai, nors ir gerai žinoma, kad nieko nepakeisi. Kartu šią tiesą eretiškai ir neigiant – erotiškai atrandant naujas kūrybos gyvastingumo bei gyvenimo ir istorijos interpretavimo formas. Neatsiejamas nuo nieko neteigiančių ir nieko neneigiančių klausimų. Klausimų, suaugusių su šiuolaikiniu gyvenimu. Tokiu, koks jis yra, – paradoksaliu, bet ir vieninteliu.

G. Grajausko romane faktiškai veikia tik vienas personažas. Tačiau jis yra ir naratorius, ir mediatorius, ir interpretatorius. Jis yra ir teisėjas, ir budelis, ir auka. Kaip ir režisierius, aktorius bei žiūrovas. Ir veikia jis amžinoje mirties ir gyvybės kovos arenoje, sukonstruotoje taip, kaip reikalauja jau postmodernaus kūrinio intriga, atsiskleidžianti tik per kaitaliojančio žiūros taškus, keičiančio erdvės ir laiko parametrus bei vaidmenis ironiško ir autoironiško pasakotojo žaismingą refleksiją. Knygoje vyksta erudito ir primityvaus naivuolio, istorijos protagonisto ir jos liudininko, istorijos kūrėjo ir jos interpretatoriaus, dabarties rašytojo ir dabarties personažo ir skaitytojo dialogai, kuriuose rašytojas ir skaitytojas nuolat keičiasi vietomis: „pats tu nykus, bet tavo istorija ganėtinai įdomi. (...) Juo labiau kad dabar ji jau ne tik tavo, bet ir mano istorija“ (p.228). Romane pirmiausia reflektuoja stebintis, besistebintis ir klausiantis rašytinės istorijos protagonistas/interpretatorius/žudikas – žynio Gintauto, Ibučio, Jeronimo Prahiškio triada. Prie jos labai dera romane suformuotos sąvokos – Dieviškoji Kibirkštis, Versmė, Dieviškoji Šviesa bei jas lydinčių nuolat trejinamų dievybių ir simbolių erotizmas. Tad erotine kūrybos galia romane tiesiog eretiškai priešinamasi „etinėms“, „padorioms“, o iš tikrųjų pačioms eroziškiausioms žmogaus ir tautos atminties formoms. Čia pat į tai šiuolaikiškai reaguoja dualistinis skaitytojas/mediatorius/rašytojas, o ši triada romane jau tiesiog vadinama samdomais žudikais ir auka. Kuris jų yra kuris, atsirinkti neįmanoma. Ši triada vėlgi daugiamatė, nes lygiaverčiu personažu joje tampa ir sukurtas tekstas, ir jo šriftas, ir kompiuteris, ir kompiuterinė grafika ar net klaviatūra... O remiantis dramaturgijos kanonais („Jei scenoje kabo šautuvas, jis privalo iššauti“), ir akustinas bei apelsinai...

Vis dėlto stereometrinėje G. Grajausko triadoje veikia tik vienas dualistinis personažas – intelektualusis ir ironiškasis Plunksnos Brolis. Brolis Plunksnuotis, blin – savižudis/žudikas rašytojas (Jeronimas Prahiškis irgi) ir žudikas/savižudis skaitytojas: „Nuo jaunų dienų žinau: kur rašytojas, ten nelaimė“. Tai rafinuotas, gurmaniškai žaidžiantis tiek klasikine pasaulinės literatūros patirtimi, tiek autobiografinėmis rašytojo refleksijomis skaitytojas. Jo priešybė – analfabetinis naujasis Dekartas, gebantis tiesiog būti – „nesukant sau galvos ir liguistai nesvarstant, kas, kaip ir kodėl“ (p.169) – rašytojo žemosios gyvenimo patirties atspara. (Giluminėje romano plotmėje jį atliepia žynys Gintautas – jau kaip Jeronimo Prahiškio svarbiausias oponentas.) Gyvenimo dugno „akademikas“ Keisas (sarkastiškasis idealistinio vardo Keistutis rezultatas) – tikras primityviojo skaitytojo vitališkų reakcijų į kūrybą etalonas. Jis ir būtų tikrasis knygos žudikas. Samdomų žudikų auka – tiesiog jo išvirkščiasis „aš“... Bet mažas apsimyžęs rašytojas romane lieka gyvas, nes tik jis yra kūrėjas, demiurgas. Tik jam yra pavaldi mirties ir gyvenimo riba. Nors ir prisipažįstant: „Aš labai bijojau“. Tačiau elgiantis išdidžiai: „Bet aš labai įsiutau“(p. 229) – pagal postmodernaus žaidimo taisykles žūsta budeliai, o ne auka. Tiksliau – tariama auka iš tikrųjų ir yra tikrasis budelis. Tik jis žino paradoksalią mirties kūryboje erotiškumo paslaptį: „Nė viena knyga nėra verta mirties. Bet kiekviena mirtis verta knygos“ (p.228). Tik apie tai eseistiškai paradoksaliai ir mąstoma „Erezijoje“ žaidžiant tiek istoriniais bei išgalvotais vardais, tiek istorinėmis bei dabarties detalėmis, tiek kalbos formomis – ypač jomis.

Autorius, remdamasis romantiškuoju lietuvių kilmės mitu, pirmiausia atranda komiškąsias lietuvių ir lotynų kalbų giminystės interpretacijos galimybes. Tai daroma vitališkai žaidžiant „nepadorios“ lietuviškos leksikos ir lotyniškų pavadinimų sąskambiais arba per vertimą atrandant lotynų kalbos lietuvišką erotinę Versmę. Nuo eufemizmų žudikiškos nuobodybės ginamasi viskuo – tiek slaviškąja/germaniškąja/anglosaksiškąja naujakalbe, tiek kompiuterinių simbolių bei terminų raiškos galimybėmis. Meistriškai kurdamas sakinį G. Grajauskas tiesiog nokautuoja gyvybingos lietuviškos leksikos ir moksliškai anemiškų jos atitikmenų komiškais kontrastais. Vyksta žaidimas, ir atvirkščiai. Viešąją, sceninę, „monumentaliąją“ filologinę lituanistinę kalbinę laikyseną parodant kaip tikrąją ir pagrindinę kalbos bei tautinės dvasios erozijos ar net mirties priežastį. „Erezijoje“ groteskiškai vaizduojama „provincijos lituanistės, (...) kas antrame sakinyje vis pamininčios Marcinkevičių“ (p. 178), užkulisinė pačių žemiausių instinktų apraiška (p. 179). Ar ne todėl romane ir išsprūsta: „vis vaimėjasi, kad visus dvasingus beigi gelmingus, tuos uolius ir taurius tradicijų puoselėtojus gerokai pašankinus išgirstum vieną ir tą patį: „O, Hans, tiefer, tiefer!“( p. 180) – pigiausių vokiškų pornokomedijų stiliumi. Tokios kalbinės veidmainystės pasekmė – Keiso slengo žudikiškas erotiškumas, „Erezijoje“ išsiveržiantis jau su „globalinės“ patirties jėga. Keiso kalbinė raiška romane tokia vykusi, kad tai – jau net ne slengas, o svingas. Nebeįmanoma nepasiduoti muzikiniam G. Grajausko kalbos erozijos erotiškumui. Autorius vos ne pornografinio džiazo gabaliukais paverčia ir „lietuvių dainas“, o jų žanro pavadinimą išgirsta kaip rusiškai stačiokišką prašymą – daj na. Neartikuliuotų skiemenų ir svetimų keiksmažodžių nuotrupų ritminis junginys, pateiktas kaip lietuvių liaudies dainos etalonas, – tai ne tik paties primityviausio lituanų būvio parodija. Tai ir lietuviškos tautinės autoironijos šedevras. O kai pridedami dar ir grajauskiškai „istoriški“ Ibučio/Jeronimo Prahiškio tų daj na „vertimai“, skaitytojui nebesikvatoti pačiu kvailiausiu juoku jau tiesiog nebeįmanoma. Nykstančio vitališko lietuviškumo ir globališkumo apraiškų, perduodamų vien garsiniais ir muzikiniais efektais, erotika kalboje – pats žaviausias dalykas G. Grajausko „Erezijoje“ . O kai dar su nuoširdžiausiu atvirumu pasaulinei kultūrai imama „liūliuoti“ ir angliška melodija... G. Grajausko romanas iš tikrųjų gali „nužudyti“ pačių įvairiausių visuomenės sluoksnių skaitytoją. Nuo dabartinio paauglio iki smetoninio gimnazisto dvasią tebesaugančio – istorinio lietuvių identiteto tebeieškančio.

Europiniam lituanų mentalitetui patvirtinti kaip svarbiausias argumentas „Erezijoje“ vėlgi pasitelkiama komiškoji erotika – tik su tuo, kas yra žemiau juostos iš priekio, linksmai susiejant jau ir valstybinius simbolius. Tokį ironišką dabartinio rašytojo/skaitytojo požiūrį į romantinį lietuvių susireikšminimą G. Grajausko romane visgi paradoksaliai paneigia – Jeronimo Prahiškio patirtis. Jo intelektualumas ir erudicija yra tokia pat komiška kliūtis, trukdanti suprasti „barbarus“, kaip kad ir Keiso primityvumas skaitant užsakyto nužudyti rašytojo kūrinį. Istorijos iš „Lietuvos istorijos“ G. Grajausko „Erezijoje“ kuriamos irgi svinguojant. Postmoderniai apvertus istorinius faktus ir linksmai dėliojant bei perdėliojant istorines figūras, tarsi prisidedama prie tikrųjų istorikų – Gudavičiaus ir Bumblausko (bei Beresnevičiaus) – „erezijų“. O tiesiog vis pasišaipant ieškoma to, ko iš tikrųjų net ir nėra, – suėsta erozijos. Todėl šiame kontekste ir atsisakoma individo atsakomybės už istorinio liudijimo tikrumą. Todėl su žyniu Gintautu kalbamasi ne tik simboliais – neverbalizuota kalba, bet linksmai pakylama ir iki europinio to meto filosofijos lygmens – „(ar) iš tiesų aš, Jeronimas Prahiškis, ką tik pagonių žyniui Žemaitijos pelkėse citavau Archilochą“ . Galų gale G. Grajausko erezija pasiekia tokį lygmenį, kad ima ir dingsta skirtumas tarp lituanų Dieviškosios Kibirkšties ir krikščionių Dieviškosios šviesos (!). O kai imama liudyti, kad regėta, kaip „žynys Gintautas, pasikėlęs nudrengtą apsiaustą keliavo vandens paviršiumi“ (p. 168), kaltę pašaipiai suversti žemaitiško alaus prisisiurbusio Jeronimo Prahiškio haliucinacijoms jau tiesiog nebeįmanoma. Eretiškesnių aliuzijų kilti nebegali... Vadinasi, belieka Jeronimą Prahiškį pasmerkti mirčiai. Kaip ir šiuolaikinį G. Grajausko rašytoją/mediatorių/žudiką – ryškiai autobiografišką keturiasdešimtmetį, gimusį vasario dvidešimt devintąją, todėl valiūkiškai nepaklūstantį nei horoskopams, nei kalendoriams – vadinasi, net ir likimui. Kaip ir tebesiilsinčiam nuo pasaulio sukūrimo Dievui. Dar daugiau. „Aš“ vardu Dievui net pagrasinant pirmadieniu, nes kūrėjo (Plunksnos Brolio/Brolio Plunksnuočio) santykis su Kūrėju postmoderniame pasaulyje yra tiesiog ekvivalentiškas. Užtat ir „Erezija“ apie kultūringąjį europietį bei lituanus, Žemaitijos pelkių „čiabuvius“ ir dabartinius „laptopininkus“, kuriais kaip spalvotomis kaladėlėmis postmodernizmo smėldėžėje „svaidosi“ istorijos interpretatorius, meistriškai ir baigiasi išsvajotuoju fintu/puantu.  Kiekvieno veiksmo tik mirtis yra puantas (p. 203) – tai atvira ir net šiek tiek deklaratyvi G. Grajausko romano kūrybinė refleksija. Bet kai ji per kūrinio personažų veiksmus atgyja kaip performansas – su vitališka lytinio akto galia ir net dieviškuoju seksualumu, jau savaime opozicišku gyvenimo erozijai, tai tokia refleksija romane pasiekia ir parabolinį lygmenį. Tiesiog labai paprastai įrodoma, kad mirtis ir gyvybė visada eina kartu, kad mirtis visada yra ir naujos gyvybės pradžia. Jeronimo Prahiškio, sudeginto kaip eretiko, pelenai, supilti į Reiną ir išnykę, nugrimzdę į dugną, paskutinėje romano skiltyje atgimsta jau mitologine, sakraline praėjusio ir dabartinio laiko, lietuviškos ir europinės kultūros jungtimi – nesudeginta ir nesudeginama, tekančia, nutekančia, atitekančia ir ištekančia vėl: „Kažkur tolybėse prie upės kranto stovėjo vyras, vardu Ibutis. (...) Loštelėjo, lyg ką prisiminęs, numojo ranka ir skubriu žingsniu dingo miške. // Už kelių žingsnių, stropiai sergstima Žemaitijos pelkių, garavo Versmė“.

Versmė, Dieviškoji Kibirkštis ir Dieviškoji šviesa – tradiciškai tarsi savaime didžiosiomis raidėmis rašomos sąvokos. Tačiau tai netrukdo G. Grajauskui su literatūros apie indėnus azartu taip parašyti ir lytinių organų pavadinimus (visgi tik lotyniškus). Jų epitetai Klajojantis bei Laukiančioji jau kelia linksmų asociacijų su Odisėju bei Penelope, o ir kitais klasikinės literatūros „širdies ploto“ herojais. Romane nuolat provokuojama polemika, siekiant desakralizuoti ir kultūros palikimą, ir dabartinius jos vertinimo kriterijus. Bet apie Brolį Plunksnuotį, knygoje „išmėsinėjusį“ tikrą sūnų ir dar pasigyrusį uždarbiu, jau išsitariama tik su pasidygėjimu. Taigi išsakoma ir tvirta etinė literatūros kūrėjo ir suvokėjo pozicija. Tačiau ne moralisto pozicija. „Sum, ergo sum“ – pagrindinis žmogaus vertės devizas „Erezijoje“ . O rašytojo užduotis – tai tik sužaisti. Esu, taigi esu – sukurta tikrovė. Bet jai reikia ne tik Dieviškosios Kibirkšties, bet ir techninių įgūdžių – žavi pasakotojo pastaba sau: „bent jau elementariausio slengo išmoktumei, rašytojau“ (p. 234). Pačiam G. Grajauskui, atrodo, nestinga nieko. Ypač – komiškosios gyvenimo pagavos ir kriminalistiškai groteskiško jo interpretavimo, per visą romaną laikant komiškai sutrikusius tiek personažus, tiek ir skaitytoją, kurie tiesiog jaučiasi atvirai mulkinami kvailiai. Beje, romanu to atvirai ir siekiama. Žinoma, ir G. Grajauskas neišvengia pigokų, tik „masių“ palinksminimui skirtų „kabliukų“. Kaip ir paviršutinio ar net infantilokai deklaratyvaus filosofavimo. Visgi G. Grajausko eseistika, nors ir postmoderniai atsainiai, bet vis dėlto gana svariai gina žmogų. Tiesiog tik esantį. Tą, kurio gyvenimo prasmė – gal tik savasis kūdikis. „Aš jį labai myliu. Ir spjaut man, jei dabar pasakysit: aha, zekiška sentimentalšina, prastas skonis, jeseninas & veitsas & visockis. Ką gi, vadinasi, jūs esat labai rafinuotos bei elegantiškos dvėselienos. Su kuo ir sveikinam. Ir linkim viso ko geriausio, ir t.t., ir pan., ir etc., ir zjb“ . Kad jau prasidėjo „zekiški“ keiksmažodžiai, tai reikia sustoti.

G. Grajausko „Ereziją“ skaityti buvo labai smagu. O recenzuoti – atvirkščiai. Gal tampant net ir knygos žudike. Etiško erozijos erotiškumo kupinos G. Grajausko „Erezijos“ žudike.