Erezija

Gintaras Grajauskas parašė romaną. Žengė žingsnį. Ryžosi. Tad sveikiname. Tai tikrai ne atsitiktinai, nes juk reikėjo kažko dar. Dar, kad būtų pilna ir rimta. Anksčiau jau buvo ir „Tatuiruotė“, ir „Ornitologija“, o trūko prozos. Galbūt romanas netgi labiausiai tinka rašytojui, kuris apie save kalba, jog „esu labiau iš tų pirmųjų, strategų“, tai yra mėgstantis konstruoti, pinti ir sisteminti.

Matyt šia recenzija daugiausia vertėtų nušviesti šitokius du dalykus: a) kodėl „erezija“ ir b) kaip tarpusavyje pinamos ir rišamos siužetinės linijos. Nes, mano manymu, tai ir yra įdomiausia. Nes būtent tai ir verčia susimąstyti, stabtelėjus kažkur vidury puslapio.

Bet pradėkime nuo ko kito. Pradėkime nuo paties romano ir to, kas guli jo paviršiuje. Taigi turime kūrinio pradžią, kurioje prisistato vienas iš pagrindinių herojų. „Vienas iš“, nes yra ir kitų, mat Grajauskas pasitelkė tris siužetines linijas ir kiekvienoje iš jų yra savo svarbiausias. Aišku, galėtume ginčytis ar tai vis skirtingi veikėjai, ar tas pats keliais veidais. Bet apie tai kiek vėliau.

Dabar gi mes matome tris veiksmo kryptis. Pirmoji yra išties šiuolaikiška. Pasakojimas iš pirmojo asmens apie labai modernius veikėjus (pats pasakotojas ir jo kolega) – samdomuosius žudikus. Žudikai, gavę užsakymą, pasislepia pasaloje, kitaip tariant, būsimos aukos namuose. Ir laukia. Vienas su pretenzija į intelektualumą, kitas – į „kietumą“. Du skirtingi žudikai, bet abudu profesionalai ir abudu dirba savo darbą. Kantriai ir kruopščiai.

Pasakojimas apie ši laukiamą, besibaigiantį pačioje romano pabaigoje, prisotintas įvairiausių pasakotojo samprotavimų apie būtį, žmogaus prigimtį ir paskirtį, apie meilę ir rašytojo dalią; taip pat atminties grįžimais į praeitį, į jos potyrius ir nuotykius; dar ir savęs bei savo kolegos, vardu Keisas, lyginimais, pastarojo aprašymu ir įvertinimu.

Tuo pat metu, kol neraštingas Keisas skaito laikraštį, o mūsų herojus spokso į „laptopo“ ekraną, lygiagrečiai vyksta kas kita: prieš mūsų akis iškyla savaip aprašyta žymaus viduramžių mąstytojo Jano Huso draugo Jeronimo Prahiškio kelionė žemaičių kraštą. Prahiškis, susibičiuliavęs su lietuvių vedliu Ibučiu, stengiasi iš to ištraukti kuo daugiau žinių apie senuosius ir vis dar tebeegzistuojančius papročius. Nedaug težinantis ar tiesiog ne itin šnekus Ibutis joja kartu su Prahiškiu per laukus prie pelkių, kuriose ir gyvena toji paslaptinga lietuvių-žemaičių tauta. Bejojant, Ibutis atskleidžia kai kurias paslaptis apie senuosius žemaičių tikėjimus, kas koreliuojasi su trečiąja siužeto atšaka.

O joje autorius šmaikščiai ir gyvai, be to ir postmodernistiškai, rekonstruoja „lietuvių kilmės mitą“ su Palemonu, Egle, žalčių karaliene, Klajojančiu Falu ir Laukiančia Vagina. Pasaulio ir visų daiktų pradžia čia yra Versmė, garbinama lietuvių. Lietuvių, kurie ne itin mėgsta dalintis su kitais, užsidarę pelkėse, keisti ir nesuprantami kitiems.

Galiausiai viskas sueina į vieną tašką, kai vos tik užsakovo paprašyti atidėti bausmės vykdymą, žudikai, susiduria akis į akį su „auka“ ir, nežinodami, ką darytį, bejėgiai dribčioja vietoje. Tuomet ir Jeronimas su Ibučiu nepereinamose pelkėse suranda žemaičių (kurie europiečiui atrodo kaip galiūnai ir pabaisos) gentį bei prasideda puota. Tada paaiškėja ir kas iš tiesų yra karaliaus valdžios simboliai ir svastika. Žudikas nužudo žudiką, žūsta pats ir gyventi lieka vien į kelnes iš baimės pridariusi „auka“. Jeronimas prisigeria žemaičių alaus, praranda laiko jausmą, bet galop gauna taip trokštamą ir lauktą audienciją (beje, virtusią beprasmybe – pirmas nesuprato antro, o antras neįvertino pirmo – tikslas liko nepasiektas) su genties vadu. O po kelių metų, praėjusių po kelionės į Lietuvą, Jeronimo Prahiškio, sudeginto lauže už ereziją, pelenai buvo „šiūstelėti į Reiną“. Štai taip...

Be abejo, toks darbas negali neintriguoti. Nemanau, kad gali likti abejingų. Gali nepatikti, beje,  Grajauskas to neatmeta. Gali patikti, apie tai neužsimenama. Svarbiausia – yra įdomu. O įdomu yra tai, kad erezija yra dalykas sąlyginis. Jeronimas Prahiškis buvo nužudytas, nes mąstė ne taip, kaip reikėjo. Mąstyti kitaip buvo erezija, nusikaltimas ir šventvagystė. Sukilimas prieš sustabarėjusią katalikų viršūnę. Dabar – lyg ir autoriaus pateisinamas samdomųjų žudikų pasaulis. Tikri nusikaltėliai, tikros mintys, tikri jausmai – lyg ir viskas aišku, bet nužudomi jie patys, jų pačių. O aukos lieka gyvos. Erezija yra žudyti. Erezija yra žudyti už pinigus. Bet - o kas gi tada yra „aukos“ vegetavimas?

Čia jau, matyt, pats kūrinis, pati knyga yra erezija. Su visais tais banaliais ir nė kiek nenuspalvintais lietuvių mitų ir šiuolaikinių nedorėlių buities labirintais. Su pasišaipymais iš visko, kas paprasta ir „normiška“.  Grajauskas ir pats sako, jog jam kur kas mieliau tie visi „bybys“, „pistis“ ir pan.. O nuo dorumo jį pykina. Tad ir romano pasakojimas maksimaliai priartintas prie banalaus paprastumo ir „buitiškumo“. Nors, reikia pripažinti, autorius neblogai, netgi visai talentingai diferencijuoja veikėjų kalbėjimo manieras: pejoratyvai ir kitokia, matyt rašytojo nuomone, turinti šokiruoti leksika (kuri seniai nebešokiruoja, mat postmodernizmas jau nebe naujiena) tenka daugiausia dviems žudikams. Visa kita šituo požiūriu – švaru.

Kas iš tiesų galėtų šokiruoti arba bent jau priversti nusišypsoti – itin šmaikščiai „perdirbtas” lietuvių kilmės mitas. Autorius tiesiog pasityčioja (gerąja to žodžio prasme) iš tų visų senovės šventovių, „dievukų” ir aukurų. Bet tai kažkodėl neatrodo šventvagiška. Tiesiog yra taip, kad Grajauskas rašo lengvai, be pykčio ir nuo skaitymo tokios „erezijos” neįsitempi. Per daug neimi sau į galvą ir tiek.

Beje, kas dar krinta į akis – struktūra, kompozicija. Skaitydamas suvoki, kur yra skirtis tarp vieno pasakojimo ir kito, bet... Vykusiai suderintos tos visos skirtingos dalys sukelia nors gal ir truputį chaotiško, bet vientiso, monolitinio kūrinio įspūdį. Galbūt taip yra dėl to, kad nepaisant viso savo „ereziškumo” romanas yra logiškai sukonstruotas. Netgi labai. Palikti be veidų, be jokio išorinio aprašymo herojai – lyg tam, kad skaitytojai galėtų juos patys nupiešti – tarsi eina skirtingais takais ir laiku į vieną tašką. Vis didėjanti įtampa atslūgsta vienu metu visose pasakojimuose. Viskas nutyla. Ir tai pabaiga. Jokių išvadų, moralų ir post scriptum.

Beje, grįžtant prie pagrindinių veikėjų temos – pabaigus skaityti kūrinį susidaro toks keistas įspūdis, lyg tie trys veikėjai (žudikas, Prahiškis ir tas lietuvių mitų perdirbėjas) būtų vienas, tas pat žmogus. Tik gal gyvenantis skirtingose epochose, bet akivaizdžiai dirbantis vienodai visuomenės vertinamą  darbą: ar žudai, ar valkiojosi po pagonių kraštus, ar šventvagiškai perrašai senolių palikimą. Juk vis vien blogai.

Toks yra pirmasis Gintaro Grajausko romanas. Žemaičiai, senovės „lituanai“ ir šiuolaikiniai „čmošnikai“ juk yra tie patys lietuviai. Visais laikais tikintys ką nori tik ne tai, ką ir „civilizuotoji“ visuomenė. Dirbantys tai, ką geriausiai sugeba ir kas ne būtinai yra „garbingas amatas“. Romanas apie tai, kad ne viskas yra nusikaltimas, kas juo laikoma, ir ne kiekvienas yra nusikaltėlis iš tų, kurie jais yra laikomi. Kas yra gera? Kas bloga? „Nebgal išskirti“. Atsilikusios-pralenkusios civilizacijos vaikai. Taigi, skirta „rytų europiečiams – ir visiems, kurie panašiai jaučiasi“.

Mirtis pasitinka kiekvieną ir ištaiso klaidas. Ir nesvarbu, kas esi. Misionierius, žudikas ar dar kas nors. Paties kūrėjo žodžiais:

liūdnas šuniukų gyvenimas,
o kad ir tavo ne ką linksmesnis,
bet atėjus laikui ir nemokėdas
šoksi savo mirčiai, šoksi kaip geras
(G.Grajauskas, „Aš nešoku“, iš rinkinio „Keli eilėraščiai“)

Paties autoriaus nuomonė apie savo kūrinį geriausiai išreiškia įspūdį, kurį romanas sukuria: „Išėjo neblogai, bet galėjau padaryti ir geriau“. Bet gi pirmas blynas...