Erezija

Iš pradžių atrodantis painios siužetinės formos neseniai išėjęs Gintaro Grajausko pirmasis romanas „Erezija“ nėra jau toks sunkiai suprantamas, nors painiavos tarp kalbančiųjų pirmuoju asmeniu, rašytojo žudiko ir rašytojo aukos esama. Galima įtarti, jog tiek samdomas žudikas tiurega Keisas, tiek rafinuotas, sarkastiškas, daug galvojantis jo bendras yra rašytojo, kurį tiedu ir ketina pagal užsakymą nugalabyti, klonai arba išsiskaidžiusios asmenybės dalys. Bet mažinti romano veikėjų skaičiaus neketinu, nes turiu įdomesnių sumanymų.

Rūpi pasiaiškinti, kas yra eretikas mūsų sekuliariame šiuolaikiniame pasaulyje (romane). Gal dar su Renata Šerelyte pasiginčyti (R. Šerelytė „Bausmė šiuolaikiniam eretikui“. – „Literatūra ir menas“, 2005.IV.22).

Grajauskiškai pristatytas mitas (pvz., baltai vadinosi baltais, nes nemokėjo dažyti rūbų ir dėvėjo baltus drabužius ir t.t.) apie lietuvių dievus, laidojimo ritualus ir papročius atkreipia dėmesį į tą faktą, kad visi užrašai apie Lietuvą, turbūt iki pat XVII a., buvo rašyti kirilica, lotyniškai, vokiškai ar kita kalba. Rašiusieji nemokėjo lietuvių kalbos ir savotiškai interpretavo lietuvių gyvenimo būdą bei tikėjimą. Šį aspektą G. Grajauskas gražiai pašiepia, paryškina ir išgauna komišką efektą. Tai yra stiprusis jo mitinio pasakojimo bruožas. Knygos pradžioje cituojamas S. Daukantas, tačiau ironiškas matmuo (žmogaus, kuris nesupranta lietuvių kalbos ir tik mėgdžioja garsus, balsas), išreiškia šiuolaikinį ironišką, o ne romantišką žvilgsnį į mitologinį mąstymą. Juokiamasi iš to, kas yra pačiam autoriui svarbu ir panašu į tiesą. Tai tarsi žvilgsnis pro plyšį, apie kurį kalba Ibutis (brolis pranciškonas Andrius). Jis sako piligrimui Jeronimui Prahiškiui, ieškančiam tarp pagonių išminties, jog geriau gyventi plyšyje tarp tiesos ir pramano (p. 36).

Kur yra tas plyšys žmogaus sieloje? Ar tai reiškia vilkėti abitą ir kartu aukoti pagoniškiems dievams? Ibutis gyveno XV a. ir nesunkiai derino abitą prie pagoniško ritualo. Tačiau šiuolaikinis rašytojas mąsto apie šių dienų ereziją, apie erezijos metamorfozes sekuliariame mūsų pasaulyje.
Romane veikiantis rašytojas žudikas bando Dievą.

Tai atvirkštinė Jobo drama. Reversas. Ir tai yra „Erezijos“ erezija. R. Šerelytė, tarsi gyventų XV a., įžvelgė ereziją ten, kur aprašomas „pusdievių, pusdvasių ir pusžmogių panteonas, asmeniniai altorėliai, klausyklos, aukojimai ir meldimai“, t. y. mitiniame romano sluoksnyje. O gal didžiausia šių laikų erezija yra ne bandymas žaisti su istorine etnologine medžiaga, o nepaklusimas penktajam Dievo įsakymui – Nežudyti? Gal, būtent šį įsakymą reflektuodamas, autorius bando paskatinti susimąstyti? Nueini į šiuolaikinio meno parodą, žiū, o ten kareivis, atrodytų, tik ką iš kompiuterinio žaidimo iššokęs ir prie sienos prilipęs, tyko dar vienos aukos. Žiū, vaikai šaudo spoksodami į monitorių. Žiū, TV karas vyksta Irake. Žiū, moteris išslenka iš ginekologo kabineto žvilgsnį į batelius nudūrus… Daug mirties aplinkui. Tokios ramios, sukultūrintos, legalios. Visai kaip G. Grajausko romane.

Ieškau plyšio, pro kurį romane žvelgia pats autorius į penktą Dievo įsakymą.

Jobą bandė Dievas. Rašytojas žudikas bando Dievą. Sąmoningas pasirinkimas žudyti Dievo pagal savo paveikslą sukurtus tvarinius. Tai „spjūvis į dangų“ (p. 45) ir dar vienas savinaikos būdas. Jam neužtenka samdomų žudikų žaidimų nešiojamame kompiuteryje, jam reikia naikinti iš tikrųjų, nes „pasaulis pilnas nesąmonių“ (p.60) ir tų, kurie „žudo daug racionalesniais būdais“ (p. 66). Ar tai pateisinama priežastis žudyti? Ar pagaliau Dievui nusibos būti gailestingam, ir Jis paleis teisingumo ugnį į „daugiatiražį Raskolnikovą“ (p.45), jei apskritai Raskolnikovas gali būti daugiatiražis atgailautojas?

Sigito Parulskio eseistikos herojus patiria transcendenciją šlapindamasis (būdelės transcendencija), G. Grajausko – žudydamas („jis visąlaik ginčijosi su Dievu, susiriesdamas; ironizavo Jį tarsi sakydamas: nagi nagi, pažiūrėsim, ką tu dar sugalvosi?“, p.45). Tai galima suprasti kaip tolesnį žingsnį erezijos, didesnės Dievo profanacijos link arba kaip skausmingesnį dievoieškos būdą, arba … kaip komiksą. Juolab kad pabaigoje atliekamas puantas su apelsinais (pasak implikuotojo autoriaus romane, „puantas – tai meistriškas, paradoksaliai logiškas siužeto posūkis“). „Erezijos“ puantas pabaigoje taip rafinuotai atliekamas, jog lieka komiksų piešėjo parašas, prie kurio nesunkiai galima priderinti autoironišką herojaus portretą. Knygoje apstu kalbėjimo su graudžiai sarkastiška savęs pateikimo nuostata („O aš dusau iš pikto juoko, klausydamasis liaupsių ir komplimentų. Žinojau tiesą: esu bjaurus kaip Sodoma su Gomora kartu sudėjus“, p. 48). Dažniau atrodo, jog herojus simuliuoja blogio įsikūnijimą, nei toks yra iš tiesų. Ir sunku pasakyti, ar simuliacija yra liga, „postsovietikaus“ kompleksas, ar rašytojo taktika. Juk dabar madingas ekshibicionistiškai ryžtingo blogiuko paveikslas. O gal ir liga, ir mada.

Klajojantis Falas (ekshibicionisto darbo įrankis) – iš mitinio laiko, todėl nuasmenintas. Rašytojas žudikas, Klajojančio Falo palikuonis su beasmeniškumo žyme ant kaktos, kankinasi savo kūno kalėjime, nuolat jaučia dulkinimo(si) poreikį, nerasdamas, kur naudingai išlaistyti sėklos gyvybę. Dulkinti nors ir nešiojamą kompiuterį. Užplūsta išvedžiojimai, atsiminimai, susiję su „Didžiuoju Dulkinimosi Mokslu bei Menu“ (p. 87). Šiuolaikinis pasaulis pernelyg pornografiškas, t.y. pilnas paleistuvystės atvaizdų, skatinančių nevaisingumo plėtimąsi. Žudikas rašytojas – ne tik „daugiatiražis Raskolnikovas“, bet ir daugiatiražis nulinkusių pimpaliukų turėtojas. Štai taip Klajojančio Falo palikuonis ir „užsilenkė“. Tiesiog – ilgoje konkurentų eilėje prie matuoklio (aliuzija į G. Grajausko esė knygą), o ne prie Laukiančios Vaginos. Kad ir kaip būtų ironiška…

O gal knygoje daugiau implikuotojo autoriaus f l i r t o pirmiausia su savimi, pirmuoju skaitytoju ir vertintoju, nei realios Klajojančio Falo impotencijos? Nes pernelyg jau protingas tas rašytojas, pernelyg tradicijos persiėmęs (pvz., tiesioginė M. Mažvydo citata: „Dulkinkit ir mane ir dulkindamos permanykit…“, p. 86), kad taip paprastai išbarstytų kiaulėms deimantus.

Kai kurios romane aprašomos situacijos priartėja prie šiuolaikinių realijų (eseistinio rašymo), pvz., primenamas savotiškas mitas, iš kurio G. Grajauskas yra šaipęsis, apie Klaipėdos poetinę mokyklą (p. 47–48). Arba štai išradingai yra pateikiamas Rekomenduojamų knygų sąrašas, kuriame nurodoma, pavyzdžiui, knyga „Žalių žali“ (Just. Marcinkevičius, M. Ivaškevičius, P. Dirgėla; išleista Ritos slėptuvėje). Tai tokie užkoduoti intelektualiniai žaidimai, kuriuos būtų smagu dėstytojui su jaunaisiais kolegomis kur nors universiteto auditorijoje šifruoti. Ir apskritai „Ereziją“ galima naudoti kaip medžiagą etikos, tikybos, literatūros pamokose. Pedagogiška lektūra, nes provokuoja pokalbį.

Jeronimas Prahiškis romane skelbia, jog viskas yra viena, jog Kristus, Abraomas, Sokratas ir kiti yra Logoso įsikūnijimai (p.189). Taip skelbė viduramžių gnostikai, vėliau J. Blavatskaja, Baltųjų Brolių draugija, taip skelbia dabar Indijoje gyvenantis Sai Baba ir dar daugelis kitų Naujųjų amžių pranašų. Šioje vietoje, jeigu remsimės bibline nuostata, yra teologinė klaida, leidžianti Prahiškį paskelbti eretiku, nes Biblija kalba apie vieną Dievą ir vieną Pasaulio atpirkėją – Jėzų Kristų. Bet nemanau, jog autorius norėjo akcentuoti teologinę problematiką. Jo pozicija labiau humanistinė, todėl toliau šia tema diskutuoti neverta.

Svarbu, kad Dievas egzistuoja. Rašytojas žudikas paleido savinaikos mechanizmą kaip iššūkį Gailestingajam Dievui. Viešas savęs išplūdimas. (Vieša išpažintis?) Neįtikėtina savineapykanta. Rašytojo flirtas su Mirtimi, erozijos pabaiga (tokia Dievo valia), jaučiant gaudžiančią tuštumą viešbučiuose, viešbučiuose, viešbučiuose… S. Parulskio esė „Kai aš gulėjau puikybės patale“ žmogus guli Stokholmo viešbučio vienutėje, onanizuojasi, tarsi įstengtų apvaisinti sielos tuštumą. Abiejų herojai bando apsivaisinti. Tai yra jų ontologinė paslaptis. Bendrystė. Pašaukimas, jei norite: „kalbėti bet ką (…), kad tik kuo ilgiau neišgirstum – mirtino tuštumos alsavimo mums nutilus“ (p. 204); „Nieko daugiau ir nebelieka – būti tuštumos sargu ir gynėju, padėti tuštumai plėstis ir augti, užkariauti vis naujas teritorijas, kol tuštuma galų gale nugalės. Mes nugalėsim“ (p.31). Bandymas tuštumą užgniaužti tuščiais žodžiais. Prokuroras iš A.Camus „Svetimo“, kaltindamas Merso nužudžius arabą, sako, jog tuštuma jo širdyje tampa bedugne, galinčia pražudyti visuomenę, tuštuma toje vietoje, kur turėjo būti siela ir Dievo paveikslas.

G. Grajauskas, kaip ir S. Parulskis, kalba apie „egzistencinės nykos pojūtį“, kuris, anot V. Kubiliaus, įsivyrauja postmodernizmo mene po nyčiško maištingumo. Vietoj antžmogio – kompleksuotas savigrauža. Žmogus – žudikas. Žmogus – programa. Šalia tokio šiuolaikinio žmogaus paveikslo Prahiškio ir Ibučio pokalbiai atrodo pernelyg artikuliuoti, distiliuoti, koelhizuoti (pagal Coelho). Ar jie gali išgelbėti šiuolaikinį (savi)žudį? Gal tik paties pačiausio Klajojančio Falo pasirodymas tėtės Karlo židinyje padėtų. Ir Laukiančioji Vagina su Buratino nosimi. Ir tada lituanų giminė vėl atgimtų.

„Erezija“ – struktūros atžvilgiu labiau konceptualus romanas, kuriam nebūdingas kalbėtojo noras atpasakoti detalų supančio pasaulio planą, išplėtoti herojų charakterius (nors Keiso portretas gana realistinis, – o kad skaito užrašus apie J. Prahiškį, nestebina, nes netgi beždžionė galėtų skaityti vedžiodama pirštą, – tačiau statiškas). Kuo ilgiau galvoji apie romaną, tuo labiau ryškėja struktūra, veikėjų tipizavimas ir traukiasi individualusis pasakojimo sluoksnis.

„Erezija“ – postmodernistinis romanas savo fragmentiška, trisluoksne struktūra, neišplėtotu pasakojimu, žanrų įvairove (esė, dialogų gausa kaip pjesėje), obsceniška leksika, mitologijos panaudojimu, fiziologinių poreikių demonstravimu, rašymo, kaip žaidimo, taktika, ironijos gausa. Šiuolaikinis romanas, nes jo pagrindinis veikėjas priimtinas naujajai kartai (pabrėžiu, ne jaunajai, bet naujajai), kuri gyvena ilgesnę ar trumpesnę paros dalį virtualiame pasaulyje. Šiuolaikinis, nes lakoniškai kalba apie susvetimėjusio pasaulio formas, vidinės tuštumos dykrą, apie šiandieninę dinamiką, kurios variklis ir įkaitas yra žmogus, apie vyro ir moters nesugebėjimą girdėti vienas kito… Apie savanaudį narcizą, dūstantį nuo savęs, bet nieko geresnio nei jis pats nerandantį. Tai puikūs fragmentai aktoriaus Beno Šarkos kafkiškoms metamorfozėms, bet ne tokie puikūs, kad griautų mirties kultūrą.

Žudyti yra erezija. G. Grajauskas sudegina ant laužo mūsų laikų eretiką. Su visais apelsinais.