Elio

Tas tykus ir švelnus pralaimėjimo skonis

„Pavėlavusiems – kaulai“, įspėja mus pagonys romėnai. „Nugalėtojai neteisiami“, primena visų laikų „makiaveliai“. Tačiau apaštalas Paulius moko kitaip: ne tik džiaugtis su besidžiaugiančiais, bet ir išgirsti raudą. Apaštalo priesakas iš laiško romiečiams „Verkite su verkiančiais“ (Rom 12: 15) galėtų būti ir Liudviko Jakimavičiaus eilėraščių apysakos „Elio“ nutylėtas metafizinis vertybinis motto. Kartais net neaišku, kas rauda: „tyliai tyliai / rauda kambario kamputy / ir atrodo – / rauda pati tyla“ (p. 58). Rauda pasigirsta ne „teisingose“, reikšmingose vietose, o tiesiog kažkur šiaip sau – pasaulio paribiuose: „Ne po Pasaulio medžiu – / po išsigimusia slyva – / tyliai verkiu“ (p. 59). Kai ištiko sausra ir „šulinio dugne išdžiūvo baltos varlių išklotinės“ (p. 78), Elis, pagrindinis šios apysakos herojus, kurį poetas perkrikštija antiherojumi, ėmė pranašo poza kalbėti savo kaimiečiams, tarsi prisiimdamas apaštalo Pauliaus vaidmenį: „Moterie / raudok apsisiautusi ašutine / kaip mergaitė dėl savo jaunystės vyro“ (p. 78). Elis netampa pranašu: „Kaimynai iškvietė greitąją. / Išvežė dar sakantį prakalbą“ (p. 79). Jį greitai paleido su negirdėta diagnoze: „dehidratacija“, tarsi sausra būtų išdžiovinusi ir Elio ašaras. Eilėraštyje „Mielitiltis“ papasakojamos kelios sudegusio kaimo sunykimo versijos: neaišku, ar patys kaimiečiai apdraudę jį padegė, ar tiesiog žiurkės pragraužė laidus. Nepaisant to, „sako gražus buvo gaisras pažiūrėt iš kitos miško ir ežero / pusės“ (p. 71). Kaime liko vienintelė Lionė, kurią baigia susukti reumatas. „Labai kieto būdo ta moteriškė, – pasakoja santūriai, nedramatizuodamas poetas mums jos besibaigiančią istoriją, – bet ir ji nesuturėjo ašarų / kai nešė po beržu pakast savo šunį / paskutinį šio kaimo gyvulį“ (p. 72). Beveik nenutinka, kad tą prislopintą, gerklėje įstrigusią nuskausmintųjų raudą išgirstų kitas žmogus. Girdi nebent Dievas. Girdi tas, kuris tarsi ir virkdo. Todėl kartais šypsos pro ūsą. Atrodytų, jog šaipos iš Elio. Elis jaučia tą Dievo žvilgsnį. Todėl kreipiasi į jį be užuolankų, tiesiai, pavargęs nuo pirmųjų pralaimėjimų kartėlio, tarsi Jobas, šiek tiek priekaištaudamas: „Dieve, / kodėl šiam scenarijuj / beprotiškai ilgos atomazgos? / Prašau, per uždangų virvę / aštriu kalaviju / kirsk“ (p. 35). Tačiau Elis moka būti ir dėkingas, įvertinti dovanas: „Papoteriavau naktį, / tai Dievas neišbraukė mano pavardės iš telefonų knygos – / neatjungė aparatėlio – didelis ačiū jam“ (p. 60), – sako eilėraštyje „Piliulė“. Ši rimuotais eilėraščiais ir esė (eilėraščiais, parašytais proza) forma papasakota istorija baigiasi tyliu Elio ir Dievo susitikimu eilėraštyje „Pralaimėjusiųjų tylėjimas“. Mano galva, tai ir yra šios eiliuotos apysakos crescendo: „Gražiausia yra / ta pralaimėjusiųjų akimirka – / nesvarbu – / dar laisvų ar belaisvių, / kai jie niekur nebėga, / sėdi ant žemės, / kai tyli / ilgą gyvenimo pauzę – / maldą be žodžių. // Ir dažniausiai tada / Dievas liūdi tarp jų / graudžia pralaimėjusių šypsena“ (p. 88). Eilėraštis parašytas taip atsargiai, kad išgirstum tą liūdesį, ištirpusį tyloje. Pasistengus – gali išgirsti. Bet nežinia kodėl tai ne į neviltį vedantis, o viltį teikiantis liūdesys. Pasirodo, tai laimėjusiesiems – kaulai, o pralaimėjusiems – prasmės blyksnis tyloje ir santūrus Dievo supratingumas. Kažkaip guodžia. Nesvarbu, kad girdėta, kad primena Evangeliją. Kiekviena karta šią sėkmės / nesėkmės dilemą permąsto ir perrašo iš naujo, savaip. Perskaičius L.Jakimavičiaus „Elio“, pirma mintis, kuri atėjo į galvą, buvo tokia: „mūsų kartos pralaimėjusiųjų Evangelija.“ Visiškai sakrali. Aiškinanti apie du pasaulius – regimąjį ir anapusinį, su skirtingais savo dėsniais ir logika, kaip apie dvi akimirkai susilietusias plokštumas (p. 70), tarsi dvi lygiagretes, susikertančias begalybėje (p. 31).

Elis nėra pamaldus katalikas. Jis pats prisistato karžygiu. Suprask užuominą, vedančią į tam tikrą gyvenimo koncepciją: gyvenimas – tai kova. Todėl ir vertinamas laimėjimo / pralaimėjimo dichotomija. „Kas tai per menas / kokia gyvenimo filosofija / taip nugyventi gyvenimus / kad nebeliktų nieko?“ (p. 13), – retoriškai klausia Elis, apmąstydamas iki jo gyvenusiųjų protėvių be pėdsako išnykusius gyvenimus. Elis nusiteikęs istoriškai ir retrospektyviai: jam labai svarbus matmuo – „iki to“, „prieš tai“. Lygiai kaip ir „dabar“. Nėra tiktai „po to“. Elio laike ateitis yra tarsi išnykusi. Išlieka nebent tik kosminis pačios visatos likimas, kuris pamatomas per šiltas, žvilgsniu apčiuoptas detales – lauke įstrigusius akmenis: „Tie rieduliai, / nesurinkti neartuos laukuos, / neberieda. / O kur jiems riedėt, / kai žemė priglaudžia iki pusės, / iki kito ledynmečio – marios laiko“ (p. 89). Tarsi viskas, kas jau buvo reikšminga, įvyko. Belieka tik suvokti to, kas buvo, tikrąją prasmę. Geriausia – suvokti be žodžių, prisimenant akimirką iki žodžio: „Graži ta akimirka / iki kalbos – / gili ir elegiška amžinybė, / kai sminga į ją / pralaimėjimo geluonis“ (p. 32). Valentinas Sventickas, šventiniame Trijų karalių vakare aptardamas šių metų apdovanoto rašytojo – poeto Jakimavičiaus – kūrybos ypatumus, jo kalbinės išraiškos santūrumą lygino su Jorge’s Luiso Borgeso stilistika. Atrodytų, kad Jakimavičiui artima ir zeno meistrų poetinė klausa. Jis, kaip kad Alis Balbierius, nerašo haiku, tačiau lakoniška kalba mėgina nutapyti viską apimantį būties momentą ir galimą liūdesio išgyvenimą „įžodinant“ paversti vaizdu: „Vėlinių vaškas / įspaudė akių dugne / tamsiai geltoną spalvą – / kur beeitum dabar, / į ką bežiūrėtum – / bus vien tamsiai geltona“ (p. 64). Šis žodinis minimalizmas, staigiu kalbos posūkiu gyvenimo sunkį juokais paverčiant lengvu, galbūt ir suteikia L. Jakimavičiaus poetiniam kalbėjimui intymumo aspektą, apie kurį tame pačiame vakare kalbėjo Aidas Marčėnas. Elis nedramatizuoja savo galimo egzistencinio nerimo. Jis jį tarsi „nukenksmina“ kiek autoironišku sarkazmu: „iš mano gyslų, / iš sąnarių / gaudžia tokia tuštuma, / lyg grotų koks glušas genijus / ilgaisiais kaulais / tuščiam bažnyčios šventoriui / savo malonumui“ (p. 39). Įsimintiniausias panašaus judesio pavyzdys yra esė „Akmenys“, parašytas švelniai parodijuojant Alberto Camus „Sizifo mitą“. Šioje istorijoje Elis atsiskleidžia ir kaip gyvenimo filosofas. Filosofuoja jis ne bibliotekų skaityklose ir ne sausakimšose auditorijose. Jis mąsto veikiau kaip koks kinikas, rūkydamas cigaretę ir stebėdamas, kaip į kiemą statybininkai atveža akmenis ir išberia juos netinkamoje vietoje. „Jo, – pagalvoja Elis ir užsirūko dar vieną cigaretę. – O kas būtų, jei dabar niekieno neprašomas imčiau ir pradėčiau nešioti akmenis, kiekvieną akmenį po dvidešimt metrų iki pusrūsio. Neprašydamas jokio atlygio, vadovaudamasis tik Kanto moraliniu imperatyvu. Ar ne visi taip daro?“ (p. 46). Nesinorėtų atimti būsimo šio teksto skaitytojo skaitymo malonumo ir perpasakoti visą nutikusios istorijos siužetą, nes, be tam tikrų svetimos kalbos įterpinių, istorija prarastų trečdalį šarmo. „Labai įdomi ta istorija apie Sizifą“, – pasakiau poetui, prašydama autografo. „Ji visiškai tikra, – atsakė. – Taip iš tikrųjų buvo.“ Ko gero, ir visas šis sueiliuotas epas apie Elio nuotykius patraukia tuo, kad irgi poetiškai kalba apie tai, kas „iš tikrųjų buvo“. Nesvarbu kam: knygos lyriniam herojui, pačiam autoriui, šį tekstą rašančiajai, kuriam nors skaitytojui ar šiaip praeiviui, nieko apie poeziją nė negirdėjusiam. Tam, kas žino, yra patyręs ir sau pripažinęs, kad tikriausiai iš visų galimų patirčių yra ne šlovės valanda, o įsismelkusio atmintin, bet jau prijaukinto pralaimėjimo skonis.