Elio

Šiemet viena garbingiausių Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros premijų atiteko poetui Liudvikui Jakimavičiui už eilėraščių apysaką „Elio“*. Šia premija kasmet apdovanojamas lietuvių rašytojas už didelės vertės literatūros kūrinį, išleistą per pastaruosius dvejus metus.

Tokią gaivią knygą seniai buvau paėmęs į rankas. Tikrai kaip močiutės sviestas. Kadangi mano kraujas tirštėja nuo televizijos reklamų, tai L. Jakimavičiaus knygą nuo šiol siūlau naudoti kaip natūralią kraujo valomąją priemonę.

Perskaičiau du pirmuosius L. Jakimavičiaus knygos puslapius, kuriuose tilpo vienas eilėraštis, ir pagimdžiau žvairą Elį. Negaliu atsikratyti tokio įspūdžio. Ką dar reikės patirti (skaitant), jeigu iš pat pradžių užplūsta tokie pojūčiai?

Neįmantri istorija ir grakštus, taupus piešinys, jokių griežtų formos pasaitėlių – žvairojo Elio pradėjimo aplinkybės. Vienas eilėraštis vertas visos knygos, o ir dauguma tekstų ne ką prastesni.

Apie pagaulią, gerą knygą dar sunkiau parašyti negu apie prastą. Nes nėra prasmės apie ją kalbėti – neperteiksi ir nepakartosi.

Kas apskritai šiais laikais skaitytoją dar gali pradžiuginti? Sakyčiau, naujas, nepatirtas tiesos atspalvis. Ne gudragalvystė, o mintijimo nekaltybė.

Jeigu po pirmojo eilėraščio lieka įsčias užplūstanti šiluma, tai antrasis savo prigimti jau kitoks – jis pritvinkęs mintijimo nekaltybės. Nuginkluojanti faktų nuogybė apstulbina – šitą L. Jakimavičiaus kūrinio ypatybę galima gretinti su G. Dabrišiaus poezija, tai kyla iš paprastai kasdienybėje neregistruojamos tiesos apraiškų: lyg ir akivaizdu, bet nesuvokiama: „sunkūs bet nuostabūs buvo laikai / visi buvo gyvi“ (p. 12). Tikros tiesos išplaukia tarytum netyčia, taip ir yra, netyčia, bet iš pačių gelmių – talpus šis pastebėjimas: ne laikų sunkumas ar lengvumas yra svarbu, o pati egzistencija.

Viena vertus, autorius pastebi egzistencijos stebuklą, kita vertus – pats sau prieštarauja, reikalaudamas iš gyvenimo kažkokių kitokių verčių, išliekamųjų, tarytum pačios egzistencijos jau ir nebeužtektų.

„Juk ir jie visi / turėjo turėti savo prieš tai – (...) kokia gyvenimo filosofija / taip nugyventi gyvenimus / kad nebeliktų nieko?“ (p. 13). Cituojamas teiginys neigia pirmąjį tiktai žodžiais, nes pats savaime jis irgi įstabus: poeziją pagimdo ir netikėtas minties šuolis, kada neri tarytum į prarają.

Gelmė atrodo dar paslaptingesnė, kai abi mintis sugretini, supili į vieną indą: ir visi buvo gyvi, ir taip nugyventi gyvenimus, kad...

Prieštaraujančių vertybių sugretinimas – viena stipriųjų autoriaus pusių, dažnai tokius net ne teiginius, o atskirus eilėraščius pastačius vieną greta kito, jie sužėri skaisčiau.

„Tik sekmadienis“ (p. 14) – trečia poemos ląstelė, parašyta proza. Ne veltui šį prozos intarpą pavadinau ląstele. Iki 57 puslapio taip ir galima suvokti atskirus eilėraščius, nes jie sudaro vientisą Elio dvasios kūną. Toliau jau nelabai panašu į ląsteles – veikiau primena mozaiką, kartais net pradedi galvoti, kuo čia dėtas Elis, nors bendras nuotaikos dvelksmas išlieka.

Taigi tik sekmadienis galėjo būti, kai Elis po ilgų vargų įsigijo kaimyno arklį ir pirmą kartą apjojo kiemą. Skaitytojui smagu. Kodėl? Džiaugiesi naivia pirmąja vaikiška pergale, žavi nuoširdžios pastangos, bet tai tik blankūs bandymai paaiškinti, kodėl galų gale negali atsikratyti įspūdžio, jog atėjo tikrai užtarnautas šventas sekmadienis.

Minėtame tekste nuo pirmos iki paskutinės eilutės neslopsta dieviškai naivus vaiko troškimas, kuriam niekas nepajėgia atsispirti. Troškimas kaip jėga, varanti gyvenimą pirmyn ir šiltyn, kaip išsipildymo stebuklas. Nėra jokių paslapčių ir drauge – nesibaigianti būties paslaptis.

Jeigu keliautume Elio takais žingsnis po žingsnio, jeigu po kruopelytę rinktume ir dėliotume jo pasaulio padangę, reikėtų užsukti pas okulistę, kuri galvoja, jog „... toks (žvairas – L. G.) regėjimas turi savų privalumų...“ (p. 18), pajausti Elio pyktį dėl motinos gailesčio: „nemoku / ir nežinau / kaip man, motin, tavęs gailėtis“ (p. 19), o po to įstrigti jautriose paauglio troškimų džiunglėse, kuriose – ir nepatirtų įspūdžių tekėjimas, ir smelkimasis, ir lengva ironija, ir akla nepaguodžiama erdvė: „ne juokais, oi ne juokais / įkliuvai dabar Eli“ (p. 20), tačiau taip probėgšmais kalbėdami neperteiksime L. Jakimavičiaus trumpų tekstukų gyvasties.

Tarkim, „Rankinio treneris“ ir „Mokytoja Angelė“. Šie eilėraščiai įdomūs ir atskirai, bet sudėjus juos greta prasmių skambėjimas tikrai neeilinis.

Būtent apie prasmes, apie semantiką ir reikėtų kalbėti, nes tyrinėti priemones nelabai ir pavyktų – jų beveik nėra, o prasmės atsiskleidžia paprastai ir natūraliai. Elis, nužiūrėjęs, ką išdarinėja rankinio treneris su Angele, „iki pat paryčių / (...) vartėsi lovoje“ (p. 21). Ir jokių apmąstymų ar pastabų. O po to Angelė – ji pro siaurus vaiko akių plyšelius įžvelgia pasaulį, kuriame „pleška baltas pragaro gaisras...“ (p. 22). Grėsmės ir pagundos neįvardytos. Jos tik nujaučiamos, blyksi neapibrėžti, neišaiškinti vaizdiniai, todėl jie gyvi, žavūs, nepakartojami: jeigu realybė būtų įvardyta, jos apraiškos ir detalės tikriausiai numirtų, o štai vaikiški, iki galo nesuvokti vaizdiniai, jausmų plevenimas gyvi išlieka ilgam.

Lygiai taip pat neišaiškintas lieka pirmasis Elio regėjimas: vyras slėnyje nugali ožį ir jo mintys suteka į liūdnąją Gabrielę. Elio svajonių mergaitė, slaptą literatūrą tėvui atnešęs vyras ir jis, Elis, paslaptingu būdu regėjime susijungia. Ir jeigu poetas būtų pabandęs juos sudėlioti į lentynėles, išaiškinti jų reikšmes, jie būtų praradę žavesį, nesudomintų skaitytojo.

Ar būtų interpretuotojo pareiga sunaikinti šį žavesį, išaiškinti, kas ką reiškia? Nemanau, nes ne tik šiame eilėraštyje, bet ir visoje poemoje įdomi būtent išlikusi paslaptis.

Kita vertus, kai kur autorius pats imasi aiškintojo, mąstytojo vaidmens. Štai prozos intarpas „Skaistykla“. Poeto, o geriau būtų pasakyti – Elio bandymai suprasti tai, kas nesuprantama, yra įdomūs, ypač ten, kur prasisunkia aiškinimų naivumas, tarkim, kai skaitome: „... jei yra du skirtingi mano pasauliai: tas kasdieninis čia (...) ir kitas mano pasaulis – ten – esantis mano regėjimuose, kuriuose aš irgi esu. Gabrielė irgi yra ir viename, ir kitame pasaulyje“ (p. 28), – smagu girdėti lyg ir logiškus samprotavimus apie nelogiškus pasaulius. Juos galima būtų pavadinti minties užuomazgomis, krustelėjimais, ir slapta džiaugiesi, kad jie neįsibėgėjo, taip ir liko krustelėjimo būsenoje.

Mintį apie neišsakytą akimirkos gelmę, tuo lyg ir pasiūlydamas visos poemos perskaitymo raktą, poetas nejučiomis parodo kalbėdamas apie prisipažinimą meilėje mergaitei per išleistuvių vakarą: „Graži ta akimirka / iki kalbos – / gili ir elegiška amžinybė, / kai sminga į ją / pralaimėjimo geluonis“ (p. 32). Ir greta subtilus satyros ir drauge erotikos krislelis: „vabzdys kiša koją / už“ (p. 33).

Neišsipildę Elio lūkesčiai, pralaimėjimas virsta saldžiu tragizmo tąsumu: „Dieve, / kodėl šiam scenarijuj / beprotiškai ilgos atomazgos?“ Tragizmas prarastų grožį ir trauką, jeigu nebūtų tojo tąsumo: „Rytas už gluosnių nuo upės / vynioja rūko paklodę, / saulė į mirgančią srovę / pila raudonus dažus“ (p. 34).

Eilėraštyje „Į karą“ Elis „norėjo būt / absurdiško karo karžygiu / norėjo būt ištaškytas...“ (p. 37), bet šis jo troškimas savo amplitude prilygsta visam realybės gruoblėtumui, jis neiškyla atskiru spengimu iki padangių, ir „iš sąnarių / gaudžia tokia tuštuma, lyg grotų koks glušas genijus“ (p. 39), nes „... Elis tarnaus kiaulių fermoj“ (p. 38).

Pabrėžtinai negrabūs sakiniai fiksuoja šiurkščią realybę, kurios aštriabriaunės griovos ir įdubos patrauklios, jos nėra atgrasios, nesukelia pykinimo, o kada eilėraštyje „Sisekė“ skaitai, jog „slystelėjo – sudužo ąsotis“ ir „ – Motin, jei nori dar pamatyt mane gyvą / paskolink...“ (p. 41), pradedi suvokti, jog L. Jakimavičiaus poezija kyla iš nepagydomos banalybės beprotybės, ir vargu ar yra galimybė šitą gyvenimą pakeisti kokiu nors kitu. Nes ir šitas, grubus, yra švarus, ir toks kartais būna būtent dėl jo kvailumo.

Minėjau, kad tik sugretinus skirtingus dalykus pasakojančius eilėraščius atsiskleidžia jų jėga, jie ima skambėti kitomis gaidomis, vietomis net kvapą gniaužia.

Eilėraštį „Pralaimėjusios kariuomenės (regėjimas)“: „Kai žinią atneš / pastovėt prie lango / iš lauko pusės / patyrinėt artimųjų veidus“ (p. 42), – gretinu su sudužusiu ąsočiu arba žvaira akimi, kuri įskaito kaimynų kortas („Sisekė“, p. 41). Po to it muzikiniame kūrinyje prijungiu šonu praslystantį eilėraštį „Akmenys“: „Ta inercija veikti atsiranda iš būties baimės...“ (p. 44). Ir kai išgirstu „... Jabis otsiuda, pridurok...“ (p. 46), pajaučiu užplūstančią absurdiškai graudžią juoko bangą. Po viso to užlieja bendra švelnaus tragizmo būsena, tuomet atleidi poetui, o kartu su juo ir pasauliui visas jo nuodėmes. Nes ūmai suvoki gyvenimo priežastis jų nematydamas, nepaliesdamas, nesuprasdamas.

Ar ne tokia ir turėtų būti meno užduotis?

Keturi įterpti eilėraščiai apie alų taip pat neiškrenta iš konteksto, nes tai ne išvados, ne rekomendacijos, o daugelio būsenų suliejimas vienoje alaus būsenoje. „Nebematyčiau prasmės gyventi, / jei nebūtų alaus...“ (p. 47).

Ar tai tas pat siekis apsiginti nuo minčių, pagyventi laisvėje ir taikoje su savimi? Būtent tuomet, kai gyvenimas – tik aviečių kvapas po slovikėlių dangteliais“ (p. 51)?

Net ne gyvenimas, o kvepianti nebūtis – tokia įdomi egzistencijos forma. Smagu, kai tai pateikiama su lengvu humoru „Nebesumoja Elis, / kur dabar pilti alų – / ar į galvą palovėj, / ar į skylę kakle?“ (p. 50).

Toliau – vėl prozos intarpas, Elis apmąsto tėvo laidotuves, bet visos mintys suteka į netikėtai viduryje nakties iškilusią dilemą: ką daryti su pele, kuri pakliuvo į pelėkautus... „Reikėtų užmušt, kad nesikankintų, o kodėl užmušt?“ („Pelėkautai“, p. 53).

Iš karto po „Pelėkautų“ – „tyliai tyliai (...) / rauda pati tyla“ (p. 58).

Apie ką tai: apie pelę pelėkautuose ar apie Elį? Jeigu apie pelę, tai įdomu. O jeigu ir apie pelę, ir apie Elį, taip pat pakankamai žavu. Tačiau jeigu ne apie juos, o apskritai? Tuomet irgi intriguoja, bet jau kitaip.

Po to skaitome keturis eilėraščius, kuriuose šventas Elio vardas neminimas. Galima galvoti, jog tai apie Elį, nors nebūtinai.

Narpliojama savižudybės tema: „Kai laiko skeveldros / taip elegantiškai dyla. (...) // Žmogau, tau jau nieko nėra belikę – / tik savižuvytė, // švelniai / liečianti pelekais“ (p. 59).

Elegantiškai, gražiai pasakyta – ir skaudu, ir žavu, tačiau pačią temą būtų galima komentuoti autoriaus žodžiais: „Ir nuo to subtilumo pykina“ (p. 59).

Todėl ir smagūs ironiški intarpai, nukreipti į save: „keliauja (...) / tiesiai į atliekų duobę / įsismeigęs sau į krūtinę (...) / plastmasinę šakutę / tai ten bus marios laiko / pamąstyti apie reinkarnaciją“ (p. 65).

Atsiverčiame paskutinę poemos dalį – „Užutekio“.

Tai apokaliptinio gyvybės, gyvenimo išsikraustymo dienoraštis, kaip eilėraštyje „Mielitiltis“: „bet ir ji nesuturėjo ašarų / kai nešė po beržu pakast savo šunį / paskutinį šio kaimo gyvulį“ (p. 72).

Griūties pasaulėjauta vyrauja visoje „Užutekio“ dalyje. Autoriui gimtinė „it mitinė Atlantida“ (p. 75), poetas sakytum įvardija ir keistą visuotinės žūties priežastį, teigdamas, jog paukščiai „... bijo tūpti arčiau žmonių, / kad neužsikrėstų / nepagydoma silpnaprotyste“ (p. 74), nors situacija būtų beveik komiška – žmonės saugosi paukščių gripo. Ir poetas pranašo balsu skelbia: ieškokit to, „kuris naktį paverčia rytu“ (p. 79).

Būtų neteisinga, jeigu tokias nuostatas ir mintis skelbtume kaip naujas, tačiau poeto išsakyta skausminga gyvastis – be abejingumo luobo, šiuo atveju svarbu net ne pačios idėjos ar mintys, o nesumeluotas teksto gaivumas ir neįvardytas neaprėpiamos erdvės pojūtis, kur Dievas klausosi pralaimėjusiųjų tylėjimo, „ir dažniausiai tada / Dievas liūdi tarp jų / graudžia pralaimėjusių šypsena“ (p. 88).

Gal čia ir glūdi paradoksali knygos paslaptis. Nejaučiu pralaimėjimo, nors viskas apie jį. Apokalipsė kaip džiugesys – juk visi gyvi.