Elio

Eli, Eli, epą supartalinai!

Nacionalinis epas paprastai apdainuoja didvyrių žygius. Didvyrių pasitaiko visur. Visi turi ir nacionalinius epus. Turi amerikiečiai – tai filmai apie gangsterius. Turi vokiečiai – nacistų išgarsintą „Nibelungų žiedą“. Turi estai – iš suomių nusikopijavę „Kalevo sūnų“. Turi žydai – Penkiaknygę, kurią daugelis tautų garbina kaip Šventraštį. Turi visi, tik lietuviai – ne.

O juk galėjo turėti. Štai M. Strijkovskio poemoje „Apie garbingos lietuvių, žemaičių ir rusėnų tautos pradžią, kilmę ir narsą, karžygiškus darbus ir vidaus reikalus“ yra ir lietuviškų intarpų: mūšio su rusais įkarštyje lietuviai ir žemaičiai šaukia: „Muś, ażmuś thos hudos“ („Mušk, užmušk tuos gudus“). Štai Just. Marcinkevičius išleido mažai bendro su istorija turinčią fikcinę trilogiją su epilogu. Štai į pagalbą tautai suskubo A. Šmulkštys-Paparonis su „Pasakų atošvaistomis: tautiniu epu“, K. Žeromskis su „Lato sakmėmis“, S. Karanauskas su „Dangvyda“ ir „Indraja“. Net V. Landsbergis – ir tas pernai parašė lyrišką epą „Istorijos blyksniai: lyrika ir epas“. Na ir ką? Na ir nieko – lietuvių tauta kaip vargo be epo, taip tebevargsta.

Ir štai pagaliau sulaukėme. Didysis lietuvių tautos sūnus (koks metras septyniasdešimt du) – poetas, dramininkas, politkultūrininkas ir kultūrpolitikas, Lietuvos poilsio partijos įkūrėjas, „Septynmenio“ pilkasis kardinolas ir ideologas, senas vilnietis iš Kulių Liudvikas Jakimavičius, pirmuose epo bandymuose apdainavęs lietuvių gaisrininkų didvyriškumą (1989 m. gavęs Gaisrininkų premiją už pjesę „Gaisrininkų legendos“) ir herojišką Lietuvos naktinių sargų darbą Tėvynės sargyboje („Sargo nuotykis“, 2005), – pagaliau sukūrė tai, ko laukėme šimtus, jei ne tūkstančius metų. Dabar jau TURIME lietuvių tautos epą, kurio niekam NEATIDUOSIME.

L. Jakimavičiaus „Elio“ – tai orus himnas šlovingai mūsų tautos istorijai, didžiavyriškiems lietuvių žygiams, žingsniams ir pėdinimams, iškili oratorija milijonus metų prieš mūsų erą pradėjusiam formuotis lietuvių tautos mentalitetui, identitetui ir deoksiribonukleitetui, skambi kantata nepailstamai nuolatinei lietuvių kovai už savo laisvę, gerovę ir vienovę.

Šis epas geras, t. y. tinkamas vartoti tuo, kad yra šviežias, ką tik pagamintas ir atitinka visus Europos Komisijos prie Pasaulio Saugumo Departamento sudarytus reglamentus, direktyvas bei nuorodas „Dėl nacionalinių epų gamybos ir jų vartojimo atsilikusiose šalyse, kuriose nacionaliniai interesai viršija mūsų interesus“. Pažiūrėkime, kaip kultūros ir meno darbininkai, šiuo atveju L. Jakimavičius, vykdo garbingą prievolę kurti tautos epus. Ar jo pagamintas kūrinys atitinka visas normas ir saugumo garantijas?

Kaip minėjome, epas turi aprašyti didvyrių žygius. Skaitome: „Kulių vyrai / visą dieną per lietų / kapojo kadugius ir eglišakes tankumynuose / vilko ir metė glėbiais į užlietas užutėkių pievas / darė nerštavietes / negrįžo pietų“ (p. 9).

Epas turi aprašyti istorinius ir tautai svarbius įvykius. „Gerti ar negerti šiandien alaus – / suko sau galvą Elis, / kol galva / nusisuko / ir nuriedėjo po lova“ (p. 50).

Epas turi būti paremtas autentišku folkloru ir mitologija, atitikti tautos daugumos mentalitetą. „Pasibaigus visoms treniruotėms, / sporto salėj užgesus šviesoms, / pro užuolaidos siaurą kraštelį / Elis stebėjo fizrukų kabinetą, / kur rankinio treneris Trukanas / ant kušetės bučiavosi / su angliste Angele. / Po to / smaukė jos baltas gipiūrines kelnaites žemyn, / užgulė, / iki kelių / atsiraitojęs treningus „Adidas“, / nenusiavęs sportbačių“ (p. 21)

Ir galiausiai epas turi būti epinis, t. y. privalo pasakoti epiškai. Pavyzdžiui, štai taip: „Mylėjau savo moterį / Laukdavau vakarais / Kol grįždavo. / Virdavom ryžius / Sėdėdavom tylėdami / Laukdavom kol išvirs“ (p. 62).

Vienu žodžiu, tai pats tiksliausias ir autentiškiausias lietuvių epas, kokį tik teko skaityti. Knygos išorė (ačiū Orantui, dizainas identiškas H. Čigriejaus „Varna braukia ašarą“ – tamsios retro fotografijos su baisiais smetonmečio ir sovietmečio snukiais) primena šviesią mūsų tėvų gadynę, o knygos turinys – lietuvių liaudies pasakas apie vienatinį tautos herojų Jonelį kvailelį. Visi bandymai žaisti aliuzijomis į Bibliją, užpildyti nykų priekvaišio Elio gyvenimą šventraščių prasmėmis ir anapusinėmis vizijomis tik dar labiau karikatūrina vaizdą ir daro jį ne tiek graudų, kiek absoliučiai komišką. Autorius, matyt, to ir siekė. Elis – tai visa pastarojo šimtmečio Lietuva, o ši knyga – tos Lietuvos kultūros ir literatūros triumfas.

P. S. Vardas Elis neturi nieko bendro su jokiu alumi ar hebrajų Dievo vardu, tai lietuviško daiktavardžio priesaga su galūne. Tariama ištęstai – „Eeelis“. Kaip durneeelis ir kvaileeelis.