Knygos
Romanai (1925)
Poezija (616)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Dzen dzen

Dzen dzen Rašyti apie R. Jaro apsakymus – tas pats, kas bandyti žodžiais aprašyti jo beprotišką muziką. Šiuo atveju epitetas „beprotiška“ nėra neigiamas, nes ir dzenbudizmas protą ironiškai neigia kaip nereikšmingą. Kiekviename šių makabriškų kūrinėlių neišvengiamai pastebimas muzikanto braižas: net jei skaitydamas nesiklausai prie knygos pridėto kompaktinio disko, vis tiek tekstuose skamba keisti garsai, neharmoningi, kaip ir pats gyvenimas. Kažkas nuolat dzingteli, cypia, imituoja bažnyčios varpų gaudesį, rėkauja, kūkčioja, dūsta… Ši garsų kakofonija, chaosas, psichodelinis kliedesys (ne veltui keliuose apsakymėliuose minimos narkotinės medžiagos) neatsiejami nuo fantasmagoriškos kūrinių aplinkos. Sąmonės užtemimas ištinka niekuo neišsiskiriantį veikėją, trokštantį šiame bukame daugiaaukščių, konteinerių ir tvankaus viešojo transporto pasaulėlyje „viso labo“ surasti aukštesnę prasmę ir pasiekti nušvitimą. Bet surandamas tik absurdas, nepramušamas praktiškų aplinkinių abejingumas, tad ir autorius jų visiškai negaili ir tąso kaip tik įmanydamas.

Arši, talentingai užmaskuota visuomenės kritika primena rafinuotus „Vitaminų pardavėjo“ tekstus, tik, skirtingai nuo R. Tamošaičio, šio pasakotojo humoro jausmas gerokai žiauresnis. Neraštingai knygelės pabaigos žodį parašęs G. Patackas šiuose tekstuose įžiūrėjo autoriaus neapykantą moterims, kurios visos yra arba „barbės“, arba storos ir piktos žmonos. Matyt, poetui taip rūpi moterys, jog nepastebi, kad ir vyriškos lyties veikėjai niekuo negeresni, gal tik taip atvirai nemaunami ant sustabarėjusių stereotipų kurpaliaus. Ten, kur jie įstengia suregzti ilgesnį sakinį, būtinai „nugrybauja“ į tokius sąmonės brūzgynus, jog kaipmat suvoki žodžio bejėgiškumą šiame visaip vėtomų ir mėtomų beveidžių žmogeliukų pasaulyje. Nuo vienatvės jame galima lengvai išprotėti, nebent medituotum. Bet vis tiek nenušvisi, nes R. Jaro dievas gyvena tamsoje, kur gyvenome prieš gimdami ir kur savo liftu nusileisdavo Antanas Garšva. Ten glūdi racionaliai nepaaiškinami pasąmonės klodai, apaugę „žalčio pleiskanomis“, staugia laukiniai žvėrys ir egzistuoja sava logika. Ją supras tik tas, kas nebijo bjaurumo estetikos. Labiausiai turėtų patikti paaugliams, jau pakankamai užgrūdintiems „siaubiakų“. Išmanantiesiems muziką taip pat bus įdomu. O tiems, kas mėgsta tradicinį kuklumą, geriau neskaityti. Tačiau reikėtų turėti omeny, kad Lietuvoje būtent ekscentrikai dažniausiai sugeba išsilaikyti vis platėjančio banalybių srauto paviršiuje.
Aleksandra Fomina
2008-07-22
 
Kita informacija
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Kitos knygos
Leidimo vieta: Kaunas
Leidimo metai: 2008
Puslapių: 208
Kodas: ISBN 978-9955-640-53-0
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-07-28 00:35
KNX
KNX
kartais ir fominytės geba atskirt grūdą nuo šūdo, net nustebau... ;)
5 užu prodžektą, 4 užu reckę.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-07-22 16:06
Dievas saugo vaiką
prisipažinkit, kas bijot bjaurumo estetikos!:DDDD
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą