Dzen dzen

Menininkas, muzikas, rašytojas Ramūnas Jaras - vienas originaliausių, visapusiškiausių ir ekscentriškiausių lietuvių kūrėjų. Jis - muzikinių projektų „Echidna aukštyn“, „ENDICHE VIS.SAT“ autorius, avangardo festivalio „Sumirimas“ („Didelis pasaulis!“) rengėjas, kuriantis labai savitą ir įvairią muziką, kurią būtų sunku pavadinti net avangardu. R. Jaro muzikos kompaktinės plokštelės išleistos Lietuvoje ir užsienyje. Jo novelės publikuotos savaitraščiuose „Šiaurės Atėnai“, „Nemunas“, www.tekstai.lt.

Vyro ir moters santykiai (meilės ir seksualinės problemos), šiuolaikinių proletarų gyvenimas, metafizika su out of body patirtimis ir pseudoezoterika su horoskopais, aprašomi narkomanų gyvenimai ir kasdienio gyvenimo popnarkotikai, kartais keistos vienaip ar kitaip atstumtųjų, „kitokių” žmonių metamorfozės. Autorius naudoja plačią nuotaikų, spalvų įvairovę: nuo ironijos ar humoro (dažnai juodojo) iki romantinio pasakojimo, pasitelkiant metafizinę logiką. Tai skaitytojui primena Camus, Charmsą, Vonnegutą, Brautiganą. Prie apsakymų rinkinio pridedamas kompaktinis diskas su autoriaus muzikiniais kūriniais. Šis projektas - menų sintezės eksperimentas, siekiantis sujungti, rodos, sunkiai suderinamus dalykus: muziką ir prozą.

Pasak Gintaro Patacko, Ramūno Jaro apsakymų knyga „Dzen dzen“ sukurta iš džiaugsmo. Iš džiaugsmo, kad pagaliau nudvėsė prakeikta sovietinė (ir postsovietinė, ir post post) cenzūra, kad nereikia, parsidavus leidėjui, prakaituoti ir spausti žodį už niekingus litus, kad pagaliau apsireiškia laisva kūrėjo valia, leidžianti pagaliau ironiškai pažvelgti į tikrovę, landžioti po jos tamsius užkaborius, žaisti, patiriant nuotykį ir traumą ten, kur jo negali būti (tiksliau – vietoje, sąmoningai vengiamoje vyresnių kūrėjų, kurie bijo įžeisti publiką ir pasigandinti karmą bei gerą vardą). Tai – tarsi atsakas į šiuolaikinę feministinę prozą, kurios populiacija grėsmingai didėja ir pradeda užgožti tai, kas anksčiau buvo vien vyrišku prioritetu.

Gerai, kad autoriaus negadina universitetinio išsimokslinimo įtaka, sugebanti užgožti laisvą žodį, t.y., kūrybą akademine prasme, kurią nustelbė vėliau išsivystę impresnionistiniai bei vėliau suformuoti sąjūdžiai). Manau, kad Ramūnui yra artima S. Dali „šūdo“ apologija, lipdant iš šio daikto vašką, panaudojant jį vietoj plastilino ir gaminant visiškai ekologinį produktą, kaip artima jam H. Kunčiaus kūryba („Užmušti Dušanskį“), bei J. Erlicko sakinio sąlygiškumas. Nes tikrovė su lietuviškais berželiais, gėlėmis ir drugeliais besąlygiškai atmetama, ir vietoj jos iškyla sąlyginė miesto (gatvė, namas, televizorius, šaldytuvas, internetas) aplinka, piešiama lakoniškais brūkšniais ten, kur kiti rašeivos pripiltų vandens ir priskiestų muilo, iki nuobodumo ilgindami sakinio plėtrą. Žodžiu, veiksmo greitis yra pakankamas, tolydus iš visų pusių aidintiems bumčikams, bet Jaro metrohomas pedantiškai tikslus ir sugeba laiku sustoti net supertrumpoje vieno puslapio ilgio novelėje, kartais net sukeldama gailestį, kad taip greitai veiksmas pasibaigė. Ir kartu – visaapimantis nuotolio jausmas, leidžiantis suvokti autoriaus identitetą ir švarias paskatas, nepaisant sakinyje liulančių nešvarybių. Nes šioje situacijoje autorius yra iliuzionistas, rodantis triuką baltomis pirštinėmis, ištraukiantis iš neįtikėtinos vietos triušelį, o ne gašlios publikos sąmonės suformuotą falosą.

Prie „Dzen dzen“ apsakymų pridėtas ir komiksas bei kompaktinis diskas su Ramūno Jaro muzika. Autorius – profesionalus muzikantas ir kompozitorius – ir čia demonstruoja savo priešpriešą su esama muzikine kultūra ir įrodo, kad yra ir kitas kelias, ir kad kitame kelyje yra dar kiti keliai ir keliai keliuose, ir kad šiuolaikinis pasaulis bei civilizacija yra žymiai sudėtingesni, nei nuvalkioti štampai ir klišės. Autoritetų nebuvimas nėra jokia katastrofa, nes meno pasaulis egzistuoja pagal kitokias taisykles, nei mes suvokiame.