Duok man! (Song for lovers)

Perskaičiau krūvą gražių žodžių apie autorę, apie jos debiutinę knygą, apie tai, koks puikus jos stilius ir kaip lengva skaityti šią knygą. Kadangi autorė rusė, natūralu, jog knygos veiksmas vyksta jos gimtojoje šalyje. Knygoje dvylika prozos „kūrinėlių“. Daugelis jų, turbūt, rašyti iš nuogirdų arba iš savojo gyvenimo patirties. Pirmieji keturi „kūriniai“ užima tris ketvirčius knygos, likę - tik po kelis puslapius. Skaitant pirmuosius, bent jau pagauni „kūrinio“ siužeto liniją ir ją seki. Paskutiniuosiuose „kūrinėliuose“ net nesupranti, kam tą rašyti, jei tuo nieko nepasakoma. Toks tat įvadas į knygą, kuri „Skiriant „nacionalinio bestselerio“ premiją, vos neužėmė pirmosios vietos“.

Greičiausiai knyga skirta 15-20 metų paaugliams. O vyresniems? Greičiausiai, kad ne, nors, kaip žino daugelis, ne visi vienodai greitai bręsta. Ar knygą verta skaityti paaugliams? Greičiausiai tik mergaitėms, kad žinotų, ko saugotis ir ko nereikėtų daryti. Berniukai, prisiskaitę tokių istorijų, gali bandyti jas pakartoti, o tai tikrai ne pats geriausias būdas leisti laisvalaikį: smurtas, seksas, mergaičių verkšlenimai dėl berniukų, keiksmažodžiai ir t.t.

Šios knygos likimas Lietuvoje panašus į tą, kuris lauktų N. Pečiūros knygos „Vilniaus kiberpoema“ Rusijoje. Daug dainų, kurios populiaros Rusijoje ir rusiškai. Jų žodžius išvertus į lietuvių kalbą, tekstai tampa beverčiais. Dalis knygos pavadinimo yra angliškas: „Song for lovers“. Tai vieno „kūrinėlio“ pavadinimas ir kartu buvusio grupės The Verve lyderio Richardo Ashcrofto daina „A Song For The Lovers“. Muzika knygoje yra visur, tačiau ji – tik fonas. Jei viską apibendrinčiau – tai tokios knygos tekstai rašykuose labai greit būtų „iškuolinti“.