Duok man! (Song for lovers)

Apysakų ir novelių knygos „Duok man!“ („Song for lovers“) autorė Irina Denežkina - dvidešimtmetė (g. 1981) studentė iš Uralo industrijos centro Jakaterinburgo, studijuojanti ten žurnalistiką. Jos knyga sukėlė didžiulį rezonansą tarp skaitytojų bei kritikų, ir autorė tik dėl žiuri konservatyvumo liko antroje vietoje, netapo 2002 metų „Nacionalinio bestselerio“ premijos laureate. Dėl jauno amžiaus, rašymo „per save ir apie save“, atvirumo ir nuoširdumo ji gretinama su Françoise Sagan, nors pati sakosi jos neskaičiusi; bylojimas autentišku kartos balsu, gatvės slengo gausa kritikams primena Salingerį, o stiliaus reportažiškas glaustumas, literatūrinių puošmenų vengimas - Hemingway`ų. Kritika džiūgauja, kad senstelėjusioje rusų prozoje pagaliau atsiranda labai perspektyvių jaunų autorių iš periferijos, galinčių konkuruoti su centru - pasipūtusiais Maskvos ir St. Peterburgo intelektualais. Debiutantė iškart pastebėta kaip turinti nepaprastai gyvą vaizduotę ir kartu stiprų realybės jausmą bei gebėjimą pagauti ir užfiksuoti pačius pirminius, betarpiškiausius įspūdžius iš ją provokuojančio pasaulio.

Kaip Irinos Denežkinos debiutinė knyga, operatyviai išversta į lietuvių kalbą, atrodo šiandien lietuvių prozos kontekste? Rodos, šoko neturėtų sukelti nei eilinio skaitytojo sąmonėje, nei tuo labiau literatūriniame pasaulyje. Savo prozoje jau turime visko apsčiai: autobiografinės autentikos, sekso, narkomanų, girtuoklių, muštynių, „nepadorios“ leksikos. Negalime skųstis ir perspektyvių jaunų talentų stoka. Ir vis dėlto jaunos rusų autorės proza, be abejonės, daugeliui bus įdomi. Pirmiausia ji turėtų patraukti bendraamžių dėmesį. I. Denežkina rašo apie šiuolaikinę penkiolikmečių-dvidešimtmečių rusų kartą, vadinamą prarastąja generacija, Next karta, ta, kuri reklamoje renkasi pepsi, o iš tikrųjų - alų, degtinę, seksą, šunis ir muziką (repą, roką…); pati sakosi vis dar suvokianti ir jaučianti pasaulį kaip aštuoniolikmetė. Rašytoja taikliai yra pagavusi ir įspūdingai perteikusi paauglystės (dvylikamečių-keturiolikmečių) amžiaus psichologines būsenas, „meilės“ paieškas, pirmas lytines patirtis ir veržimąsi į suaugusiųjų pasaulį. Ir visa tai - be pornografijos kvapelio, be pastangų šokiruoti.

Vyresniems skaitytojams I. Denežkinos proza irgi gali būti daug kuo įdomi bei patraukli. Pirmiausia - lengvu, paprastu, žaismingu stiliumi, kurį knygos vertėja yra neblogai perteikusi. Denežkina rašo labai natūraliai, organiškai identifikuodamasi su savo herojėmis (rečiau - herojais). Tai tas atvejis, kai skaitytojas nejaučia teksto, autoriaus pastangų, o tik sugeria jo teikiamą informaciją. Kaip ir S. Parulskio romane „Trys sekundės dangaus“, šios autorės knygoje vulgarokas kalbėjimas nėra tik viena kita razina bandelėje, o pati pyrago esmė - vientisa internetinė - gramatinė ir stilistinė sistema, kuria tik ir galima perteikti epochos dvasią - jaunųjų herojų gyvenimo ir kalbos būdą, mąstymo ir jutimo turinį, skverbiantis net iki pasąmoninio lygmens. Užtat į priekaištą, kad jos kūrinėliuose galėtų būti mažiau keiksmažodžių, rašytoja nustebusi atsako, jog jų jos tekstuose yra labai mažai.

Vienas ryškesnių nemenko autorės talento požymių - pasakotojos pozicijos paradoksalus paprastumas. Naivų nuoširdumą, vaizduojamo pasaulio autentiką, adekvačią raišką rusų kritikai pagrįstai vertina kaip jaunos kūrėjos sėkmę. Tačiau nuoširdumas ir gyvenimiška logika pagrįsta teisybė apie vaizduojamąją tikrovę savaime negarantuoja meniškumo. Svarbu, kad tarp meninės tikrovės ir pasakotojos stebėjimo bokštelio vis dėlto kažkokiu būdu išlaikoma distancija. Ji nėra didelė, kartais beveik nepastebima, nes autorė nesigriebia dabar tokios madingos ironijos ir autoironijos, tiesiogiai savo požiūrio irgi neišreiškia. Veikėjų atžvilgiu tolerantiška ir supratinga, bet objektyvi, neišsiduodanti, nesentimentali. Ji tiesiog kalba šiuolaikiška savo kartos kalba. O pozicija ryškėja iš kūrinių visumos: iš tų problemų, kurias veikėjai sprendžia, iš jų elgesio ir to, kas jiems atsitinka, iš faktų ir detalių atrankos, jų derinimo, priešinimo, konfliktinių situacijų baigties.

Kokiais principais grindžiama medžiagos atranka ir jos komponavimas? Labai svarbus analitiškumo laipsnis ir pobūdis - į ką sutelktas dėmesys: į paauglio, jaunuolio fiziologinį ir dvasinį turinį, instinktyvų, pasąmoninį pačios gamtos, prigimties šauksmą ar į socialines aplinkybes, jų negailestingą diktatą, mados apibrėžtą erdvę, iš kurios savo elgesiu savanoriškai niekas nenori iškristi. Reikia iš karto pasakyti, kad I. Denežkinai artimesnė pirmoji - bręstančio žmogaus slaptųjų, giliųjų, neverbalizuotų, pirmiausia erotinių troškimų erdvė. Kartais atrodo, kad pati autorė nesąmoningai eina į savivoką, į savęs pažinimo gelmę. Socialinių sąlygų, moralės normų įtakos jaunuolio laikysenai autorė neanalizuoja, tarsi teigdama, kad suaugusiųjų pasaulis neturi didesnės reikšmės. Galbūt išorinės aplinkybės, mados gali keisti prigimties, instinktų atsivėrimo, elgesio formas, alkoholio rūšį, gėrimo vietas, kelnių platumą, muzikos stilių, muštynių strategiją ir taktiką, bet vidinė esmė išlieka ta pati, kaip F. Dostojevskio jaunuolio.

Taigi ką autorė nori mums pasakyti apie šiuolaikinius labai jaunus žmones? Gal tiksliau būtų formuluoti klausimą truputį kitaip: kokias prasmes mums patiems pasiseka išskaityti šokiruojančio pavadinimo - „Duok man!“ - knygoje?

Lietuviui skaitytojui įdomus iš sovietmečio neblogai pažįstamas ruso charakteris: koks jis šiandien, kokie jauno žmogaus santykiai su vyresniaisiais - dar anų laikų auklėtiniais. Atlapaširdžiai, geri žmonės, moką tenkintis mažu (ir dabar jų buitis skurdi - pamirštas į šaldytuvą įdėti pažaliavęs virtos dešros gabalėlis). Tačiau, skurdo ir neteisybių išvarginti, jie bailūs ir iki absurdo pikti, įniršę, sutrikę, pasikeitusios situacijos nebevaldantys, trumparegiai, taip ir neišmokę savarankiškai mąstyti. Jaunieji jau susikūrę savo pasaulį, kuriame vyresniesiems ir jų rūpesčiams - politiniams, socialiniams, buitiniams - nėra vietos. Ir knygoje apie vyresniuosius - tik menkos užuominos.

Autorės akiratyje - bendraamžiai ir jaunesni, skubantys pereiti iš vaikų statuso į jaunuolius ir įgyti muštynių, sekso, gėrimo, rūkymo, narkotikų vartojimo patirtį. Pirmoje vietoje - mergaitės ir jų vienintelis rūpestis - meilės partnerių paieškos. Yra viena kita, kuriai meilė nereikalinga, kuri stabteli tik prie pinigingų, galinčių pavėžinti ir brangiam restorane skaniai pamaitinti. Tačiau dauguma, pradedant keturiolikmete iš apysakos „Valeročka“, trokšta meilės - šilumos, dėmesio, globos, buvimo greta. Deja. Berniokai subrendę tik savo vyriškumui įrodyti. Šioje apysakoje pavaizduoti pirmieji paauglių lytiniai aktai pribloškia autorės įžvalgų psichologiniu taiklumu, apgailėtina, nors skirtinga mergaičių ir vaikinukų laikysena ir jausena, skirtingais tikslais bei troškimais. Net įspūdingiausios apysakos „Duok man!“ herojė, neįtikėtinai dažnai ir lengvai keičianti partnerius, elgiasi taip ne iš pasileidimo. Ji ieško to vienintelio, tikro, kuris būtų ne tik jos mylimas, bet ir ją mylėtų. Randa. Beveik visi meilės paieškoms skirti kūrinėliai turi laimingas pabaigas.

Daug ir negailestingai savo herojų atžvilgiu rašoma apie girtuokliavimą - tiek vaikinų, tiek merginų. Pirmosios apysakos veikėja sako: „Man norėjosi alaus ir sekso neribotais kiekiais“. Ir iš tikrųjų geriama kasdien iki sąmonės netekimo. Nei Hemingway`aus knygose, nei lietuvių prozoje tokio masto girtuokliavimo „neužfiksuota“. Tačiau autorė to nedramatizuoja. Per naktį jos herojai išsiblaivo, dieną lanko paskaitas, laiko įskaitas, repetuoja, vakare - koncertas, o po jo - vėl tas pats…

Dar vienas išskirtinis jaunųjų bruožas - abejingumas, bejausmis atsiribojimas. Madinga net speciali sąvoka - žiūrėti į aplinką, į tave supantį pasaulį, į kitų ir savo paties problemas pofigistiškai. Tai reiškia - manęs niekas nejaudina, man niekas nesvarbu, aš esu laisvas ir už nieką neatsakingas. Bet kartais autorė nejučia išsiduoda, kad tai tik madinga negailestingos epochos žmogaus poza, kaukė, po kuria slepiasi amžinai tokia pat žmogaus prigimtis, trokštanti meilės, užuojautos, gailesčio ir pati galinti kitam visa tai duoti.

Jaunosios autorės knygoje labai daug agresijos, smurto, žiaurumo. Suprantama, tai vyriškosios giminės saviraiškos erdvė. Į ją pakliūva jau vaikai - nuo aštuonerių metų. Muštynių scenos piešiamos natūralistiškai tiksliai ir išsamiai, be vertinimo šešėlio, tik konstatuojant įvykių eigą ir dalyvių laikyseną. Suaugę praeiviai - moterys, vyrai - sustoję stebi, kaip keliese spardo vieną … Visa tai atrodo kaip normalus, įprastas gyvenimo ritmas. Svarbiausia, viskas baigiasi gerai - nuskriaustasis arba nuskriaustieji atkeršija, grąžina pusiausvyrą, visų žaizdos užgyja. Netgi siaubo filmo žanriniais ypatumais grįsta novelė „Vasia“ baigiasi mažojo herojaus pergale prieš siaubingus žmogėdras „žaliuosius vyriškius“. Nors šioje novelėje pasirinkta sąlygiška grotesko forma, atpažįstame visai realius šiuolaikinio pasaulio socialinius reiškinius, žmonių santykių modelius. Tačiau optimistiškai nusiteikusi jaunoji prozininkė teigia mums, jog nieko nauja ir nieko nepataisoma šiame pasaulyje nėra. Viename interviu, paklausta, ar iš jos girtuoklių ir mušeikų gali išaugti normalūs žmonės, atsakė, kad jie ir dabar nėra kokie nors nusikaltėliai. O normalūs tradicine prasme: jie pilkos vidutinybės, neįdomūs, nuobodūs.

Tai jaunatviškas požiūris, jauno žmogaus pozicija, tikėjimas savimi, savo kartos gyvenimo prasmingumu ir verte. Meniniu žodžiu išreikšta tokia advokatūra negali būti nepriimtina.