Dienų puta

Borisas Vianas (1920–1959) – įvairialypė, įdomi asmenybė: džiazo muzikantas, inžinierius, dainų tekstų autorius ir atlikėjas, vertėjas, aktorius. Dievinęs džiazą bei nekentęs karo, darbo ir dėžučių. „Viską galima sudėti į dėžutes, – sakė jis, – tarakonus ir sunešiotus batus, kietai virtus kiaušinius su pomidorais. Galima ten sukišti ir žmones, ir net gyvus bei protingus žmones.“ Mirė būdamas 39-erių per filmo, pastatyto pagal jo romaną „Aš nueisiu nusispjauti ant jūsų kapų“, peržiūrą. 1946 m. parašytas Boriso Viano romanas „Dienų puta“ – garsiausias jo kūrinys. Prancūzai sako, kad tai – „mitinė“ knyga, kurią dar paauglystėje perskaito visi besidomintys literatūra. Knyga, padedanti suaugti. Ji prasideda kaip pasaka, o baigiasi kaip baisiausias košmaras. Borisas Vianas rašo: „tai tikra istorija, nes aš ją išgalvojau nuo pradžios iki galo.“

Manau, kad tai labai tikslus šios knygos apibrėžimas – tikra išgalvota istorija. Ji išgalvota, siurrealistinė, bet kartu, išlukštenus simbolius ir metaforas, nepaprastai realistiška ir žiauri – tikra. Romane veikia 6 pagrindiniai veikėjai žmonės bei keli gyvūnai ir aplinkos objektai. Pagrindinė siužeto linija – jaunų žmonių Koleno ir Chlojės meilės istorija. Romano pradžioje Kolenas – turtingas jaunuolis, gyvenantis prabangų, snobišką gyvenimą. Nėra aišku, nei iš kur jo turtai, nei kas jo tėvai. Borisas Vianas nepasakoja apie savo veikėjų šeimas. Koleno vardas reiškia „tas, kuris miega“. Jo veiklos sritys arba labai žemiškos (miega, valgo, geria), arba labai dangiškos (čiuožinėja čiuožykloje ir klauso virėjo skaitomų receptų). Daugiausia bendrauja su draugu Šiku. Juos vienija tai, kad abu žavisi Žano Solio Partro knygoms ir filosofija. Gyvenimas ima keistis, kai jaunuolis susipažįsta su Chloje ir ją įsimyli. Po nepaprastai prašmatnių vestuvių jiems išvažiavus į povestuvinę kelionę, Chlojė suserga. Jos plautyje pradeda augti vandens lelija. Vieninteliai vaistai – kitos gėlės. Jas uostydama Chlojė jaučiasi geriau, nes jų kvapas kenkia vandens lelijai. Kolenas gėlėms išleidžia visas santaupas. Ir yra priverstas ieškotis darbo. Dirba įvairius absurdiškus darbus, uždirbtus pinigus išleidžia gėlėms, bet Chlojė vis silpsta, kol galų gale miršta. Kadangi Kolenas neturi pinigų laidotuvėms, jos surengiamos atmestinai. Netekęs Chlojės, Kolenas visai palūžta.

Kritikai įžvelgia Koleno artimumą autoriui: jis mėgsta džiazą, meilę, lengvą gyvenimą, nekenčia žiaurumo, nuobodulio ir darbo. Borisas Vianas šiame romane ypač aštriai kritikuoja hierarchiją įmonėse, vadovus, darbo sistemą apskritai – dėžutes, į kurias galima viską sukišti. Panašiai kaip F. Kafkos kūriniuose žmogus čia tik varžtelis beprasmiškoje darbo sistemoje. Šikas atleidžiamas iš darbo už tai, kad 0,8 procento krito jo darbo našumas. Kolenas ieškodamas darbo patenka pas direktorių, kuris nežino, kokiam darbui atlikti jam reikalingas žmogus, klausia to pavaduotojo ir galų gale paprašo sutaisyti kėdę, kurią pavaduotojas sulaužė. Pokalbis baigiasi Koleno apkaltinimu, esą jis norįs užimti direktoriaus vietą. Absurdiški ir tie darbai, kuriuos Kolenas vėliau dirba: šautuvų auginimas šildant juos savo kūnu; milžiniškos teritorijos saugojimas nuo vagių, kurie pasirodo tam tikru laiku tam tikrose vietose; blogų žinių pranešinėjimas. Autorius taip pat pašiepia socialinius vaidmenis, kuriuos žmogus prisiima dirbdamas. Pavyzdžiui, Nikolia kalbasi su Kolenu labai rafinuotai ir pagarbiai tol, kol vilki uniformą, o ją nusivilkęs tampa stačiokas.

Kitas autoriaus kritikos taikinys – snobizmas ir egzistencializmas. Koleno draugas Šikas pamišęs dėl visko, kas susiję su Žanu Soliu Partru (akivaizdi aliuzija į Jeaną Paulį Sartre’ą – Boriso Viano amžininką ir draugą): dėl knygų, pirštų antspaudų, kelnių ir panašiai. Jo aistra hiperbolizuojama iki pamišimo. Jis tam išleidžia visus pinigus, išsiskiria su mylima mergina ir galiausiai suimamas už mokesčių nemokėjimą. Borisas Vianas šaiposi iš „Žano Solio Partro“ fenomeno. Romane minimos įvairios Jeano Paulio Sartre’o kūrinių pavadinimų perifrazės: „Paradoksas apie vėmalus“ (p. 36), „Dvokulys“ (p. 51), „Butelis ar nebutelis“ (p. 128), „Išankstinis pasirinkimas prieš vemiant“, „Gėlių dvokas“ (p. 109), „Šleikštulio enciklopedija“ (p. 171) ir taip toliau. Kolenas cituoja Jeano Paulio Sartre’o teiginį: „Man rūpi ne visuotinė laimė, o kiekvieno žmogaus atskirai.“ Ir juo remiasi rūpindamasis tik savo ir sau artimų žmonių gyvenimais, nekreipdamas dėmesio į tai, kas dedasi aplink. Sužinojęs, kad Chlojei blogai, jis užmušė čiuožyklos tarnautoją, kad greičiau gautų raktus, ir „bėgo kiek įkabindamas, žmonės priešais jį lėtai sviro ir minkštai pliaukšėdami tarsi kėgliai virto ant grindinio – sakytum ant žemės krintantys plokšti kartono lapai“ (p. 96).

Sulaukia kritikos ir Bažnyčia. Tai atskleidžiama per Koleno ir Chlojės vestuvių bei Chlojės laidotuvių epizodus. Čia viską lemia ne tikėjimas, bet pinigai. Vestuvių būta prašmatnių: didelė bažnyčia, viskas gerai organizuota. Tačiau tai labiau panašu į spektaklį, atrakcionų parką negu į religinę ceremoniją: „Jie įriedėjo į religija atsiduodantį tamsų koridorių. Vagonėlis skriejo bėgiais pragariškai dundėdamas, o muzika plėšė visu garsu. Koridoriaus gale vagonėlis išlaužė duris, pasisuko stačiu kampu, – ir tada žalsvoje šviesoje pasirodė Šventasis. Jis siaubingai vaipėsi, ir Aliza prigludo prie Koleno. Jų veidus talžė voratinkliai, o mintyse skambėjo maldų nuotrupos. Paskui jiems apsireiškė Nekaltoji Mergelė Marija, po kurio laiko ir pats Dievas – su mėlyne paaky, nepatenkintu veidu“ (p. 66). Apeigos praradusios savo sakralumą, bažnyčia – savo funkciją, ji primena pokylių salę: „Bažnyčioje vis dar grojo muzika, žmonės šoko, buvo nešiojami šventinti ledai, šventinti gaivinamieji gėrimai ir sumuštiniai su menke“ (p. 68). Laidotuvės irgi parodijuojamos. Kadangi Kolenas neturi pinigų, karsto nešėjai apsirengę sudriskusiais drabužiais; vietoj karsto – gumbuota dėžė, kuri ne išnešama, bet išmetama pro langą; į kapines vežama ne katafalku, bet sunkvežimiu, vairuotojas dainuoja; ant kryžiaus prikaltas Jėzus priekaištauja Kolenui, kodėl tas nesumokėjęs daugiau pinigų; „žemkasiai“ žaidžia klases vietoj akmenuko mėtydami raudonai nudažytą Nukryžiuotąjį be kryžiaus.

Ne viskas romane taip niūru, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Yra šiek tiek muzikos. Koleno gyvenime (kaip ir Boriso Viano) muzika svarbi. Jo kambario langai išeina į Luji Armstrongo aveniu „ir kartais nebegrįžta iš ten“; viščiukų embrionai ant stalo šoka „Rožės sapną“ pagal Nižinskio choreografiją; grodamas „Blac“ ir „Fantasy“ savo sukurtu pianokokteiliu Kolenas gamina alkoholinius kokteilius. Čiuožykloje žuvusius į nuogrindų duobę stumia giedodami 1709 m. Vajano-Kuturjė sukurtą Molitoro himną. Įdomu tai, kad Vajanas-Kuturjė nėra realus autorius, bet pagrindinis žymaus žurnalo redaktorius, iš kurio Borisas Vianas mėgo pasišaipyti savo romanuose. Chlojė Kolenui asocijuojasi su Diuko Elingtono aranžuotu kūriniu „Chlojė“.

Pati svarbiausia vertybė, iškeliama romane, yra draugystė. Kolenas rūpinasi Šiku, skolina pinigų, bando įkalbėti, kad vestų Alisą. Izidė ir Nikolia lanko Chloję, kai ji suserga. Šikas neįvertina nei Koleno draugystės, nei Alisos meilės, nes jį pagavusi aistra Žanui Soliui Partrui. Aistra romane turi daug veidų. Seksualinė aistra – Nikolia potraukis prie moterų. Fanatiška aistra – Šiko aistra Žanui Soliui Partrui ir viskam, kas su juo susiję. Meilės aistra – Alisos meilė Šikui. Ir pati svarbiausia – aistra gyventi, Chlojės kova su liga.

Žavi autoriaus išmonė, fantazija, stilius. Romane atgyja daiktai: „Kilimėlis ėmė seilėtis ir leisti mažų muiluotų burbuliukų kekes“ (p. 8). Aplinka keičiasi priklausomai nuo žmonių savijautos: „Lempos miršta, – tarė Chlojė. – Ir sienos artėja viena prie kitos. Langas taip pat traukiasi“ (p. 126). Gyvūnai sužmoginami: „Virtuvės pelės mėgdavo šokti dzingsint atsimušantiems į čiaupus saulės spinduliams, o kai šie tarsi geltono gyvsidabrio čiurkšlės pažirdavo ant žemės mažyčiais rutuliukais, bėgiodavo paskui juos“ (p. 9). Daiktai turi magiškų savybių: „vėjo nuskraidinta nosinės spalva nutūpė ant didžiulio netaisyklingos formos pastato, kuris iš karto tapo panašus į Molitoro čiuožyklą“ (p. 17).

„Dienų puta“ – pirmasis Boriso Viano romano vertimas į lietuvių kalbą. Anksčiau yra išversti keli jo apsakymai: „Juodojo katino bliuzas“, „Klasikai pavojingi“, „Liūdna istorija“. Vertimas geras, sklandus. Džiugu, kad jis yra. Galbūt šiek tiek pavėluotas, nes tai, kas buvo aktualu ir suprantama po Antrojo pasaulinio karo be papildomų kontekstų, šiuolaikinei jaunimo kartai jau tolima. Nemanau, kad Lietuvoje knyga taps mitinė ir skaitoma paauglių, tačiau tikrai bus mėgstama ir vertinama literatūros gurmanų. Ji žavi savo stiliumi bei fantazija ir kartu yra žiauri, tikra išgalvota istorija apie pokarį, vertybių žlugimą, postegzistencializmą ir... aistrą gyventi.