Borisas Vianas (Boris Vian) – prancūzų literatūros klasikas, vertėjas, poetas, džiazo muzikantas, dainininkas ir dainų žodžių autorius, lyg meteoritas įsiveržęs į pokario Prancūzijos literatūros ir meno erdvę.

Gimė pasiturinčioje liberalių pažiūrų trijų vaikų šeimoje 1920 m. kovo 10 d. Vil Davrė miestelyje netoli Versalio. Nuo pat vaikystės Borisas nepasižymėjo tvirta sveikata, dėl to mokėsi namuose, buvo gabus mokinys, tačiau sulaukęs vos 12os metų susidūrė su rimtomis širdies problemomis, kurios jį lydėjo visą jo gyvenimą.

Paauglystėje sveikata pasitaisė, vaikinas rimtai kibo į mokslus, domėjosi klasikinėmis lotynų ir graikų kalbomis. Borisas su didžiuliu užsidegimu studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą, o 17os metų pirmą kartą į rankas paėmė trimitą. Jaunuolis stačia galva pasinėrė į džiazo muzikos pasaulį, organizuodavo džiazo vakarėlius, kurie sulaukdavę didelio pasisekimo, tačiau niekuomet nepamiršo ir rašymo. Vėlesniais metais Borisas baigė prestižinį Ecole Centrale universitetą, įgijo inžinieriaus specialybę. O 1940 m. vasarą sutiko Michele Leglise, su kuria susituokė ir susilaukė dviejų vaikų.

1941 m. rašytojas parašė pirmąjį savo kūrinį Les Cents sonnets, kuris taip pranoko tuometinius laikus, kad buvo išleistas tik 1984 m. po jo mirties. Po to sekusi jo knyga Bruzdesys Anduose (Troubles dans les Andains, 1942) sulaukė tokio pat likimo ir dienos šviesą išvydo tik 1966 m. Šiuo laikotarpiu rašytojas ėmė domėtis siurrealizmo, avangardo ir absurdo temomis, vis daugiau laiko ėmė skirti muzikai, pradėjo groti įvairiose džiazo grupėse, vaidinti, kurti dainas.

1946 m. pasirodęs jo romanas Dienų puta (L‘Ecume des jours) yra garsiausias jo kūrinys, atnešęs jam visuotinį pripažinimą. Tai romanas apie meilę, kuomet herojės plaučiuose užauga vandens lelija, nuo kurios galima gydytis tik kitomis gėlėmis. Knygoje kontrasto principu parodoma, kaip tyras džiugias svajones sužlugdo kasdienis tradiciškumas. Šiame liūdnai poetiškame pasakojime gausu žodžių žaismo ir prancūziškųjų kalambūrų, eksperimentavimo kalba. Siurrealistinis siužetas yra subtiliai rutuliojamas, pasitelkiant nenumaldomai artėjančios baigties nuojautas.

Deja, to meto skaitytojai šio kūrinio deramai neįvertino, tad nusivylęs dėl nesėkmės vos per 15 dienų Borisas parašė dar vieną literatūros pasaulį gerokai sudrebinusį romaną Aš nueisiu nusispjauti ant jūsų kapų (J’irai cracher sur vos tombes). Šį ir kai kuriuos savo kitus kūrinius rašytojas rašė Vernon Sullivan slapyvardžiu, teigdamas, kad jis pats buvo tik kūrinio vertėjas. To meto kritikai romaną vienareikšmiškai sumenkino kaip „nukreiptą prieš nusistovėjusias normas“. Visgi nepaisant nepalankių vertinimų, kūrinys buvo viena perkamiausių 1947 m. knygų. Po to sekę panašaus pobūdžio Boriso kūriniai buvo ganėtinai perkami, tačiau teigiamo kritikų įvertinimo taipogi nesulaukdavę.

Greta rašymo rašytojas visuomet skyrė didelį dėmesį džiazui, kuris anuomet nebuvo labai populiarus, buvo šios srities žinovas, rašė su tuo susijusius straipsnius, o 1949 m. tapo žurnalo Jazz News redaktoriumi. Asmeniniame jo gyvenime taip pat vyko pokyčiai. Išsiskyręs su žmona, 1951 m. jis pamilo jauną vokiečių šokėją Ursula Kubler, kurią vedė po trijų bendravimo metų.

Vėlesniais metais Boriso kaip rašytojo karjera nesuteikė jam finansinio stabilumo, kadangi 1952 – 1953 m. pasirodę jo apsakymų rinkiniai publikos dėmesio nesulaukė. Borisas buvo priverstas atsidėti vertimams ir dainų tekstų rašymui. Jis ir toliau eksperimentavo su džiazu, kūrė tekstus kabaretams, pats juose vaidino.

Visgi dėl aktyvaus gyvenimo būdo ir didelio krūvio rašytojo sveikata pamažu ėmė silpti. Išsivystė plaučių edema, tačiau Borisas ir toliau nekreipdamas dėmesio nepailsdamas rašė libretus operoms, kūrė dainas ir vaidino. Dėl gresiančios nervinės krizės jis mėgino kuo daugiau laiko skirti sau, tačiau tuo pačiu nesugebėjo atsisakyti begalės projektų.

1959 m. 23 d. Borisas buvo pakviestas į populiaraus savo romano Aš nueisiu nusispjauti ant jūsų kapų būsimo filmo peržiūrą, tačiau peržiūrėjęs vos keletą scenų, netikėtai mirė nuo širdies priepuolio.

Borisas Vianas buvo įvairialypė, be galo įdomi asmenybė, nekentęs karo. Savo antimilitaristines pažiūras jis išsakė savo kūriniuose, kurie yra tapę šiuolaikine Prancūzijos literatūros klasika ir yra analizuojami mokyklose ir universitetuose. Garsiausias jo kūrinys Dienų puta laikomas prancūzų siurrealizmo meistriškumo pavyzdžiu.

Rašytojo kūriniai (proza):

Troubles dans les Andains (1942); Conte de fées à lusage des moyennes personnes (1943); LÉcume des Jours (1946); Jirai cracher sur vos tombes (1946); Vercoquin et le plancton (1947); LAutomne à Pékin (1947); Les morts ont tous la même peau (1947); Et on tuera tous les affreux (1948); Elles se rendent pas compte (1949); Fourmis (1949); LHerbe rouge (1950); Le Ratichon baigneur (1950); LArrache – coeur (1953); Les Lurettes fourrées (1962); Le loup - garou (1970).