Dienų puta

Ar įsivaizduojate pasaulį, kuriame langai išeina į gatvę ir kartais negrįžta? Kuriame šautuvų vamzdžiai auga žemėje, šildomi vyro krūtinės šiluma, o vonios čiaupe gyvena upėtakiai?

Jei neįsivaizduojate patys, Jums padės Boris Vian, kurio nepaprastai turtinga vaizduotė atsiskleidžia knygoje „Dienų puta“. Šios knygos pasaulis toks nerealus, kad niekaip negali patikėti jo egzistavimu, tačiau taip smulkmeniškai nupieštas, kad įsivaizduoti jį gana paprasta. Toks šios knygos paradoksas - žinai, kad viskas netikra ir net neįmanoma, tačiau puikiausiai gali matyti viską prieš akis.

Knygos pasaulis nėra kokia nors kita planeta ar laikmetis, kuriuos taip mėgsta fantastikos atstovai. Ne, autorius aprašo kasdieninį pasaulį, kuris yra truputį panašus į mūsiškį. Bet tai nėra kita dimensija ar kažkas panašaus - tiesiog naujas autoriaus galvoje gimęs pasaulis. Nuo mūsiškio jis skiriasi ne tik išvaizda. Yra keletas esminių socialinių skirtumų - tarnas užima aukštesnę padėtį visuomenėje, nei jo šeimininkas, o darbininkas uždirba daugiau nei jo vadovas. Atrodo, autoriaus siūloma visuomeninė santvarka visai protinga - tie, kurie daugiausiai dirba, daugiausiai ir turi. Tačiau čia pat atsiranda priešprieša - darbas nėra vertinamas ir dirbama tik tuomet, kai nebelieka kitos išeities. Bet, kaip ir mūsų pasaulį, knygiškąjį taip pat valdo pinigai. Kol jų turi - esi saugus, laimingas ir gerbiamas.

Kitas svarbus skirtumas - žmogaus gyvybės vertė. Į mirtį knygos pasaulyje žiūrima kaip į paprastą kasdienišką dalyką, o atimti gyvybę - nėra nusikaltimas. Nieko nenustebinsit, jei skubėdami nurėšite jus trukdančiam žmogui galvą, pardavėjas gali jums tiesiai šviesiai pasiūlyti: - Jie labai brangūs. Jums derėtų mane užmušti ir išeiti nesusimokėjus, o žmogus, kuriam ką tik širdatraukiu ištraukė širdį, tik nusistebės, kad ji yra tetraedro formos. Ir vėl priešprieša - viena gyvybė vertingesnė už viską -  ir kovoje dėl mylimosios galima paaukoti visą iki šiol turėtą gyvenimą arba dėl mylimojo galima žudyti, griauti ir mirti.

Kitokie ir knygos pasaulio fiziniai dėsniai. Aplinka nėra pastovi - ji kinta kartu su veikėjų emocine būsena. Kinta pastatai, šaligatviai bei aplinką sudarantys žmonės - praeiviai ar tarnai. Kenčiančio žmogaus namai irgi kenčia. Kambarys gali suapvalėti, šviesūs ir erdvus namai - tapti pelkėtais ir tamsiais. Pasaulis keičiasi ir iš lengvo ir gražaus, virsta purvinu ir varganu. Tokiu būdu aplinka pati pasakoja tragišką meilės istoriją - tiesiogiai apie jausmus ir emocijas kalbama lengvai ir prabėgomis.

Ypatingai rašytojas mėgaujasi aprašinėdamas valgius - tam knygoje skirta nemažai vietos, bet ir jie kinta bei paprastėja kartu su namais ir veikėjais. Dar viena dažnai naudojama detalė - gėlės, jos neatsiejamos nuo prabangos ir grožio, o jai nykstant - jos yra paskutinė priemonė dar nors trumpam sukurianti buvusio gyvenimo vaizdą.

Ir nors pradžioje atrodo, kad rašytojas kiek per daug dėmesio skiria visiems smulkiems aplinkos, daiktų ir rūbų aprašymams, galiausiai supranti, kad būtent šie aprašymai ir sukuria visą istoriją, jų dėka knyga išsiskiria iš kitų, patraukia ir įsimena. Kiekviena detalė galiausiai įsilieja į visumą ir sukuria vieną didelį paveikslą.

Tiesa, negaliu nepaminėti knygos veikėjo Žano Solio Partro, kuris yra aiški nuoroda į autoriaus bendramžį filosofą. Čia jis yra ironizuojamas - „Vėmalų“ autorius, visų garbinamas ir graibstomas, galų gale tapęs vienos iš meilės istorijų žlugimo priežastimi.

Baigdama kalbėt apie knygą, turiu pasakyti, kad mane ji nustebino ir įtraukė. Knygą skaityti lengva ir nenuobodu - kiekvienam puslapyje rasite po naują neregėtą dalyką, o viską vienys vientisas emocinis krūvis. Ji daugiasluoksnė - patiks ir lengvo skaitalo norintiems, ir ieškantiems rimtesnės literatūros.