Dienos Paryžiuje ir Londone

Romano pavadinimas išverstas gana neutraliai: originalas skamba „Down and out in Paris in London“, kur „down and out“ reiškia „būti nokautuotam“ ar „sužlugti, tapti benamiu“. Matyt, tikrai lietuvių kalba nėra lengva perteikti, kaip jaučiasi gerai išauklėtas, išsilavinęs anglų žurnalistas, likimo nublokštas į skurdžiausius šių dviejų sostinių kvartalus. Nejučiomis imi lyginti jį su Henriu Milleriu: juk abu parašė autobiografiniais faktais pagrįstus romanus apie Paryžių maždaug tuo pačiu laikotarpiu – apie XX a. 4-ojo dešimtmečio vidurį. Ir rašytojai, ir jų romanai, žinoma, labai skiriasi.

G. Orwello britiškas žurnalistinis išsilavinimas iš karto krenta į akis: teksto stilius pakankamai šaltas, analitiškas ir rimtas. Ten, kur H. Milleris juokiasi, nepamiršdamas pasikvatoti ir iš savęs, G. Orwellas sarkastiškai ir truputį pagiežingai šypsosi. Jo humoras – greičiau „juodas“, personažai kruopščiai aprašyti ir surūšiuoti pagal socialinę padėtį, profesiją ir kilmę. Nors jie ne mažiau spalvingi ir įdomūs nei „Vėžio atogrąžos“ veikėjai, kartais atrodo, kad G. Orwellui svarbiau dokumentuoti aplinką ir padaryti išvadas, nepamirštant logiškai pagrįsti teiginių. Agresyvoką toną keičia liūdnas ir skaidrus žvilgsnis į tą, ką anksčiau jis laikė neįmanomais ir žeminančiais dalykais. Nes visų pirma pasakotojas lieka padorus pilietis, gerai išmanantis savo teises, niekada nekvailiojantis, skaičiuojantis kiekvieną pensą ir visada prisimenantis, kad turi skaitytoją: gali sau leisti pradėti sakinį fraze „išsilavinęs žmogus niekada…“ (p. 127). Jis, išsilavinęs žmogus, išbando visus žeminančius darbus ir savo kailiu patiria, kaip gyvena prastuomenė.

Romanas labai įdomiai ir išsamiai parodo tuometines Prancūzijos ir Britanijos socialines sistemas, be kurių turbūt neįmanoma suprasti nei šių šalių istorijos, nei jų gyventojų mentaliteto, nei dabartinių politinių įvykių. Skaitydama įsitikinau, kad taip, kaip anuomet dirbo G. Orwellas, dabar pluša imigrantai iš naujųjų Europos Sąjungos šalių narių, kažkada patikėję, kad Britanijoje laukia kalnai lengvai uždirbamų pinigų. Skirtumas gal tik toks, kad rašytojas čia artimiau susipažino su valkatomis, niekur nedirbančiais ir nieko nesiekiančiais. Ir vis tiek nesugebėjo atsakyti į savo klausimą: „kaip valkatą – atbukusį, pusgyvį bastūną – paversti save gerbiančiu žmogumi?“ (p. 215). Juodą darbą dirbantis nelaimėlis sunkiai sugeba išsaugoti orumą, sąžinę ir visus kitus kilnius dalykus, kuriuos liaudies atstovams neretai „pripai­šo“ kilnios dvasios prozininkai.