Dienos Paryžiuje ir Londone

Ša, inteligentai, komisijų komunizmui smerkti nariai ir per televizorių kalbančios galvos! Baikite spangti mitais apie antiutopijos genijų George’ą Orwellą ir jo gyvulių ūkius – juolab kad patys tapote avinais ir kuinais kapitalistinių kuilių valdomame ūkyje!

Pakalbėkime apie jaunąjį socialistą G. Orwellą, vis dar tikėjusį žmogaus laisvės, lygybės ir brolybės idėjomis. G. Orwellą, kuris šlykštėjosi prestižinių Anglijos mokyklų tvarka, kuriam prieš akis dar buvo Ispanijos pilietinis karas, bet kuris jau septyniolikos ėmė valkatauti Plimute, o sykį tyčia pasigėrė, kad būtų suimtas ir kalėjime įgytų gyvenimo patirties. Tyrinėdamas dugną – ne egzotiškos jūros, o paties gyvenimo, visuomenės dugną – toks G. Orwellas išsidangina į Paryžių ir parašo knygą, kuri dabar jums prieš nosį.

„Dienos Paryžiuje ir Londone“ – tai beveik vadovėlinis pasakojimas apie kovą už būvį mūsų nuostabioje kapitalistinėje visuomenėje. Jis galbūt patiks tiems, kurie sekmadieniais žiūri laidas apie džiungles, kur plėšrūs liūtai tyko žolėdžių antilopių. Arba spokso graudenančias istorijas apie nusigyvenusius žmones, kuriems žūtbūt reikalinga pagalba. Šios laidos – identiškos. Kapitalizmas mus nusviedė milijoną metų atgal, pavertė gyvuliais, o spektaklio visuomenės manipuliatoriai (valstybė, rinka, moraliniai autoritetai) verčia mus patikėti, kad mes ir esame tie gyvuliai, kuriems prieglobstį kovoje už būvį gali suteikti tik... tie patys manipuliatoriai.

Pagrindinis G. Orwello personažas nusileidžia į dugną ne tam, kad pamatytų, kaip ten baisu, ir ne tam, kad patikėtų darvinistine kovos už būvį aksioma, bet kad iki galo subrandintų savo pažiūras. „Paryžiaus skurdo kvartalai sutraukia ekscentrikus – žmones, kurie pakliuvo į savitas, kiek beprotiškas gyvenimo vėžes ir liovėsi mėginę būti normalūs ar padorūs. Skurdas išlaisvina juos nuo įprastų elgesio normų, kaip kad pinigai išlaisvina nuo būtinybės dirbti“ (p. 9). Valkatos, ekscentriškos asmenybės tampa svarbiomis socialinėmis ir politinėmis figūromis, leidžiančiomis pagrindiniam veikėjui susidaryti savo požiūrį į visuomenę, suvokti, kas yra normalu, o kas – ne. Ištisomis dienomis badaudamas, gyvendamas totaliame skurde, dirbdamas sunkiausius ir mažiausiai apmokamus darbus, jis įsisąmonina esminius sistemos dėsnius, kuria naujas sąvokas ir apibrėžimus. Štai vienas jų: „plongeur (restorano indų plovėjas) laikytinas šiuolaikinio pasaulio vergu. Nesirengiu verkšlenti apie sunkią jo dalią, nes jis gyvena geriau už daugelį fizinio darbo darbininkų. Bet vis dėlto: laisvės jis turi tiek pat, kiek turėtų, jei būtų perkamas ir parduodamas. Jo darbas vergiškas ir nekūrybingas; jam mokama tik tiek, kad nemirtų badu; atostogauja jis tik tada, kai būna atleistas. [...] Jei plongeurai bent šiek tiek galvotų, jie seniausiai būtų susitelkę į profesinę sąjungą ir streikais išsireikalavę geresnes sąlygas. Tačiau jie negalvoja, nes neturi tam laisvo laiko; jų gyvenimas pavertė juos vergais“ (p. 127).

Ar tai neprimena mūsų emigrantų? Vargu ar sutiksite, kad per praėjusį amžių, tobulėjant technologijoms, darbininkų gyvenimas itin pagerėjo. Kapitalistai randa naujų būdų mus eksploatuoti ir tai daro ne tik darbo, bet ir poilsio metu, atitolindami nuo mūsų socialines garantijas ir vis subtiliau mus supančiodami. Dabar emigrantų, sans papiers ir kitų ant bedugnės krašto atsidūrusiųjų viltis – nauji beteisių judėjimai, kylantys Europoje. Senąjį proletariatą keičia vadinamasis prekariatas, kurio pirmasis pranašas ir buvo G. Orwellas, žmonės darosi protingesni, reiklesni ir sąmoningesni. Esu įsitikinęs, kad ši knyga irgi duos peno lietuviams Airijoje ir Ispanijoje, kad jie pagaliau supras bent keletą elementarių posakių: „Ne piniguose laimė“ ir „Pueblos unidos, jamás serán vencidos“.