Demianas: Emilio Sinklerio jaunystės istorija

Žmogus dar niekada visa laiką nebuvo pats savimi, ir vis dėlto kiekvienas šito siekia… H. Hesė

Hesė man pirmiausiai tai – didžioji kelionė į save, kur egzistuoja du pasauliai, kurie ir plėšo ir jungia, skiria ir vienija. Tai intravertinis spindulys, skrodžiantis  sielą. Mylių šį rašytoją, grįžtu prie jo kaskart vis naujai prakalbinama. Jo romanai tai gili psichoanalizė, jo herojai vienišiai, draskomi vidinių prieštarų, paieškose neatsiskleidusių slėpinių.

Hermanas Hese vokiečių - šveicarų rašytojas, filosofas, psichoanalitikas. Jis gimė XIXa antroje pusėje, išgyveno du Europą sukrėtusius Pasaulinius karus. Romaną „Demianas“ rašė  Pirmojo Pasaulinio karo metu.  Su šiuo romanu  atsivėrė  kitas brandus  rašytojo kūrybinio kelio periodas. Tai autobiografinis romanas, nors savo apimtimi labiau panašus į apysaką ar esė.

Remdamasis vokiečių filosofo K. R. Jungo idėjomis, Hesės herojai vedami kankinančių klausimų ir skaudžių atsakymų refleksijomis, neįveikiamų troškimų su nenuspėjamų sapnų simbolikos labirintais. Toks yra romano herojus Emilis Sinkleris. Vaikystėje augęs darnioje pamaldžios šeimos idilėje. Meilė, santarvė, ramybė nedrumstė Emilio jausmų nei proto, tačiau už tėvų namų sienų jį trikdė egzistuojanti regresyvi, disharmonizuojanti nuopolio atmosfera. Pabrėždamas vaiko vidinį augimą - virsmą iš nenuovokaus berniuko į brandų jaunuolį, patiriantį skaudžius vienatvės išgyvenimus, nuopolio krizę, - autorius neneigia „geros“ šeimos pamatų asmenybės individualizacijai. Žmogus, tarsi išnyrantis paukštis iš kieto lukšto, laužo savyje tai, kas varžo jo laisvę augti.

„...Visi man padėjo kurti save, pagelbėjo išsinerti iš senų odų, pralaužti kiaušinio lukštus, ir po kiekvieno pašnekesio šiek tiek aukščiau pakeldavau galvą, pasijusdavau kiek laisviau, kol pagaliau mano geltonasis paukštis iš suskaldytų pasaulio lukštų iškišo savo gražią plėšrią galvą.“
Mistifikuota pasaulėjauta, pastovus kančios jutimas kamuoja ne tik knygos herojų, bet ir skaitytoją, – užkrečia jį netikrumo fobijomis.  Nesu tai, kas man nutiko, esu tai, kuo apsisprendžiu tapti – K. Jungo mintis, tarsi veda autorių ir jo herojų iš slogių minčių ir nuojautų.

K. G. Jungas, analitinės psichologijos ir psichoterapijos tėvas, rašytojui buvo sektino pavyzdžio autoritetas. Hesė, po jį ištikusios krizės, gydėsi ir mokėsi pas jį nuolatinės dvasinės būsenos analizės, ir su jo, kaip psichoterapeuto, pagalba įveikė ligą.
„Svarbu rasti savo likimą... visa kita – netikra, visa kita – bandymas šito išvengti, bailus grįžimas prie minios idealų, prisitaikymas ir savų gelmių baimė.“
„Kas žvelgia išorėn, tas sapnuoja, kas žvelgia į save – prabunda.“

Individualizacijos procesas, pagal Jungą, reiškia savęs pažinimą ir skleidimąsi. Žmoguje atsiveria dvasiniai klodai, kaip iš pumpuro sprogsta žiedas. Žmonės dažnai net nenutuokia, kokie didžiuliai lobiai slypi juose. Daugelis taip ir lieka kažkokioje pirmykštėje dvasinėje stadijoje, primenančioje žmogaus evoliucionavimą iš gyvūno - katės, šuns, varlės ar beždžionės. Kada žmogus tampa žmogumi? – mąsto su savo herojais rašytojas.
„Kiekviename slypi galimybė tapti žmogumi, tačiau tik tuomet, kai jis nujaučia tas galimybes, bent iš dalies išmoksta jas įsisąmoninti, tik tada tos galimybės yra jo.“

Hesė ne tiek akcentuoja išorinius įvykius, bet parodo vidinį, intelektualųjį žmogaus pasaulį. Tai, ko žmogus negali pakeisti išoriškai, jis gali keisti savyje. Du jaunuoliai jaučia tarpusavio dvasinę trauką, minčių bendrystę, kuri kartais pereina į telepatiją. Tai tartum paženklintoji karta, su Kaino žyme kaktoje, dramatiškai išgyvenantį savo likimą to laikmečio militaristinėje Vokietijoje.
„...Europos siela – žvėris, be galo ilgai gulėjęs prikaustytas. Jam išsilaisvinti pirmieji judesiai nebus iš maloniųjų...“
„Visur viešpatauja būrimasis, pulkavimasis, bet niekur nevyrauja laisvė ir meilė.Tai ką mes matome dabar visur klestint, tai ne bendrijos. Tikrosios susikurs iš naujo, kai žmonės pažins vienas kitą ir kuriam laikui pakeis pasaulio vaizdą. Dabar bendras tėra būriavimasis. Žmonės gelbstisi, puldami vienas kitam į glėbį, nes bijo viens kito... žmogus gąsčioja tuomet, kai nesutaria pats su savimi... susivienijimas žmonių, kurie baidosi to, kas nepažinta savyje. Jie jaučia, kad jų gyvenimo įstatymai nebegalioja, kad gyvena pagal senas taisykles, nei jų religija, nei jų dorovė – niekas netenkina jų reikmes. Ištisus šimtą metų ar daugiau Europa vien tik studijuoja, statosi. Jie tiksliai žino, kiek parako reikia nužudyti žmogų, bet nežino, kaip melstis Dievui... išaiškės, kokie beverčiai yra šiandieniai idealai, ir mes atsikratysime akmens amžiaus dievų. Pasaulis geidžiantis mirties, nori pražūti – ką gi, taip ir bus.“  Ar situacija nesikartoja?

Šios knygos antrojo 1999 metų pataisyto leidimo viršelio iliustracijoje akis, kurios simbolis jau ne kartą buvo naudojama meniniame literatūrinio kūrinio apipavidalinime. Tačiau, sekant romano siužetą, šis gelmiškas žvilgsnis štrichuotame viršelio fone, primenantis paukščio plunksnas, yra labai paveikus, tarsi sapno paukštis žvelgtų sielos liūdesio akimi (dail. B. Kanoverskytė).

Niekada nevėlu susipažinti su savimi. Kviečiu, kas dar nė karto nebuvo paniręs į intelektualius Hesės romanus, (1946 metais apdovanotas Nobelio premija) surizikuoti šiai kelionei, kurioje jus daugiau pažinsite ir pamilsite save, ir tuos, kurie gyvena šalia jūsų.