Dansu, dansu, dansu

Dėmesio! Nepatariu imti šios knygos tiems, kas neturi laiko skaityti jos iškart iki pačios pabaigos. Pasimokykit iš manęs. Atsiverčiau ją kelios dienos prieš egzaminą. Galvojau tik žvilgtelėsiu. Žvilgtelėjau. Iki pat pabaigos. Šalia gulėjo literatūra, kurią turėjau skaityti ir ruoštis egzaminui, bet šis romanas tarsi prilipo prie rankų. Tiesą sakant, nors ir labai mėgstu skaityti knygas, tačiau jau neatsimenu, kada TAIP skaičiau kokią kitą knygą. Jei išvis TAIP skaičiau...

Šis „prilipimas“ liudija Haruki Murakami, šios knygos autoriaus, talentą (ne veltui kritikai jam pranašauja Nobelio premiją). Jo knygos iš tiesų traukia. Bandydamas suvokti tokios traukos priežastis atsiduri beveik aklavietėje – romano stilius atrodo toks elementarus ir paprastas, tarsi kitaip ir būti negalėtų. Tikriausiai tokią stiliaus ypatybę tiksliausiai nusakyti galima A. Einšteino mintimi, kad paprastumas anaiptol nereiškia prastumo. Dažniausiai būna atvirkščiai.

Dar viena priežastimi galėtų būti tai, kad H. Murakami meistriškai kuria intrigą skyrių pabaigose. Pats nepastebi, kaip verti verti ir skaitai toliau, kol galiausiai atsitokėji po kokių 5-6 skyrių. Bet tik trumpam, tam, kad vėl panirtum.

Intrigas diktuoja pats turinys. Romano pagrindinis herojus iš pažiūros atrodo tipinis trisdešimt ketverių metų vyras. Jo darbas – užsakomasis reklaminių leidinių ir straipsnių rašymas – nieko neišsiskiria ir atrodo ganėtinai nuobodus, kaip jis pats sako – „kultūrinio sniego kasimas“ („juk kas nors turi tai daryti“). Bet iš tiesų herojus yra kitoks nei visi. Tai atsiskleidžia, kai jis nutaria pailsėti nuo darbo ir „atsiliepti“ į nuolat kankinančio sapno kvietimą. Jį kviečia mergina, kuri keistai pradingo prieš ketverius metus. Romano istorija galima pavadinti šios merginos ieškojimu.

Ieškojimas pakankamai užsitęsęs. Herojus susipažįsta su labai skirtingais žmonėmis – nuo vienarankio poeto iki trylikametės aiškiaregės. Tačiau jie visi susiję ir yra tarsi „atsirišę mazgai“ herojaus pasaulyje, kuriuos jis turi susirišti pats.

Taip pat susijęs ir paslaptingas, turintis pranašiškų galių Žmogus Avis, gyvenantis kitame pasaulyje, egzistuojančiame paraleliai su šiuo. Nors Žmogų Avį pamatome vos vienoje scenoje, tačiau jo nurodymas pagrindiniam veikėjui nesustoti šokti lydi mus per visą romano siužetą. Nuolat šokti. Patarimas gan keistas, tačiau herojus jį puikiai išsprendžia: šokio žingsneliu jis keliauja per gyvenimą – dansu dansu dansu*...

* dansu – angliško žodžio „dance“ japoniška transkripcija