Bartlebis ir kompanija

Nelengva apibūdinti šią knygą vienu žodžiu: prasideda kaip romanas, toliau vis panašėja į eseistiką, o iš arčiau pažvelgus, turi ir nemažai profesionalaus literatūrologinio tyrimo bruožų. Autorių domina rašytojai, kurie išleidę keletą kūrinių dėl nesuvokiamų priežasčių staiga liovėsi rašę. Arba rašytojai, turintys puikių sumanymų knygoms, netgi sudarę jų apmatus, bet taip niekad ir nepradėję rašyti tų genialių kūrinių. Tarp tokių – ir J. D. Salingeris, ir A. Rimbaud, ir G. de Maupassant’as, ir daugybė mažai žinomų ispanakalbių rašytojų (kai kurie jų – akivaizdžiai pramanytos figūros su neįtikėtinomis gyvenimo istorijomis). Visų jų bendras prototipas –­ Hermano Melvillio apysakos veikėjas Bartleby, kuris atkakliai priešinosi bet kokiai veiklai, tik sėdėjo įsistebeilijęs į sieną ir į prašymus ką nors padaryti atsakydavo: „Aš meilyčiau atsisakyti.“ Rašytojui šis veikėjas simbolizuoja ne tik kūrybinę krizę, reikalaujančią įkvėpimo, bet ir visiškai sąmoningą atsisakymą kurti, nusisukimą nuo kūrybos, pakeičiant ją meditacija ar tylėjimu: „Kalbėti –­­ (...) – tai sudaryti sandėrį su egzistavimo beprasmybe. (...) juos kankina stiprus pasaulio neigimo jausmas“ (p. 119). Kodėl žmogus, pažinęs, atrodytų, vieną didžiausių gyvenimo džiaugsmų –­­­ gebėjimą kurti, vėliau jo atsisako? Žvelgiant plačiau, knygoje kalbama apie tai, kokiu tiks­lu žmogus atsisako savo asmenybės, ką jam duoda askezė ir klajojimas visiškame Ne labirinte, kuriame galiausiai atranda aukštesnę prasmę, negu literatūrinė šlovė ir įsiamžinimas.

Pačios knygos tekstas mažiausiai panašus į sausą mokslinį tyrimą: nors jo struktūra veikiau primena dienoraštį, bet viskas čia kruopščiai sunumeruota, minima labai daug pavardžių, datų ir bibliografinių faktų, o pasakojimo tonas – žaismingai ironiškas. Tiesa, neišvengiama nei savianalizės, nei kritikos, nei fantazijos protrūkių, kai pasakotojas – kuprius, parašęs romaną „apie neįmanomą meilę“ ir ties tuo sustojęs, – įsivaizduoja susitikimus su savo tyrimų objektais. Fiktyvūs laiškai ir neatsakyti klausimai, kruopšti pasaulėžiūros analizė ir budistinės filosofijos teiginiai, samprotavimai apie rašymo ir skaitymo prigimtį bei poveikį gyvenimui susipina į originalų ir šmaikštų postmodernistinį tekstą. Knyga pravers besidomintiems skaitymu ir rašymu, o jo skyrių pradžioje pateikiamos citatos skatina kritiškai mąstyti ir patį „romano“ skaitytoją.