Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Bartlebis ir kompanija

Bartlebis ir kompanija „Menas – tai kvailystė“, – pasakė Jacques’as Vache ir nusižudė, pasirinkdamas greitą būdą tapti tylos menininku (p. 80).

Ši knyga turėtų patikti tiems, kas su malonumu skaitinėjo lietuviškai dar neišverstą G. Čchartišvilio šedevrą „Rašytojas ir savižudybė“. Gruzijoje gimęs rusas tyrinėjo fizinės žmogaus savinaikos priežastis ir tendencijas, o ispanas analizuoja šiek tiek kitokią rašytojo savižudybės formą – literatūrinį charakirį, t. y. atsisakymą rašyti. Atrodo, kad nerašantis rašytojas turi būti panašus į negeriantį alkoholiką ar dorovingą prostitutę, tačiau neskubėkime daryti tokių paviršutiniškų išvadų.

A. Rimbaud, G. de Maupassant’as, J. Keatsas, L. Tolstojus, J. L. Borgesas, J. Salingeris, T. Pynchonas... Visi jie vieną gražią dieną metė rašyti. Ėmė ir neberašė. Kodėl? Štai meksikietis J. Rulfo sakosi metęs rašyti, nes numirė jo dėdė, kuris papasakojo visas sūnėno užrašytas istorijas, tad dabar nebėra ko užrašinėti. Šveicaras R. Walseris manė esąs toks blogas rašytojas, toks netobulas, kad, norėdamas mesti rašyti, pasiprašė uždaromas į psichiatrijos ligoninę. Austras L. Wittgensteinas nerašė neva dėl to, kad nesugebėjo sukurti tokios knygos, kuri paneigtų visas iki tol buvusias... Et, palikime tokius svaičiojimus kvailiems biografams. Pats populiariausias pasiteisinimas – kūrybinio įkvėpimo stoka – čia irgi niekuo dėtas. Nerašymo priežastis turėtų būti kažkas didingesnio ir radikalesnio.

E. Vila-Matasas tarytum ir pateikia atsakymą. Nerašymas, pasak jo, – tai toks pat kūrybos aktas kaip ir meninė kūryba. Nerašydamas žmogus sukuria idealų tekstą, kurį užrašydamas būtų sugadinęs. Nerašantys rašytojai yra patys tobuliausi kūrėjai, nes puikiai suvokia LITERATŪROS IR PAČIOS KŪRYBOS NEGALIMUMĄ. Jie mato tą neperžengiamą prarają tarp pradinės idėjos ir galutinių jos realizavimo rezultatų, t. y. tarp „knygos galvoje“ ir „knygos popieriuje“, tą milžinišką neatitikimą, kuris kiekvienam sąžiningam rašytojui virsta nepakeliama kančia. Todėl griežtai atsisako „daryti chaltūras“, lieka sąžiningi, išdidūs ir NEBYLŪS. O šis nebylus (ir idealus!) tekstas pačiomis įvairiausiomis netekstinėmis formomis (pokalbiais, gyvenimo būdu ir pan.) įsilieja į visuotinį to laikotarpio kūrybos diskursą.

Kita svarbi apsisprendimo nerašyti priežastis – grynai etinio ir dorovinio pobūdžio. Rašymas (arba dar kitaip – rašytojavimas) visais laikais buvo ne tiek saviraiškos, kiek savigarbos priemonė. Gerai pažiūrėjus, absoliučiai visi pasaulinio garso rašytojai, išgarsėję dar būdami gyvi, yra niekingi garbėtroškos. Su šia baisia yda kovojama dvejopai – slepiant autoriaus vardą arba atsisakant rašytojo vardo. Pirmuoju atveju garsinamas slapyvardis, antruoju – kuklumas, t. y. nerašantis žmogus niekada netaps garbėtroška rašytojėliu.

Klausimas „Rašyti ar nerašyti?“ pačiu bendriausiu požiūriu yra švelnus radikaliojo hamletiško „Būti ar nebūti?“ variantas. Žmonės, pasirinkę „nebūti“, iškart tampa lavonais, o žmonės, pasirinkę „nerašyti“, lavonais netampa, „literatūriniais lavonais“ juos laiko tik tie, kurie pasirinko neką geresnę alternatyvą – „rašyti“.

Na, o ką pasirinko autorius? Jis (rašytojas, apdovanotas gausybe premijų) pasirinko paradoksalų sprendimą. Visomis įmanomomis tekstinėmis priemonėmis E. Vila-Matasas stengiasi įrodyti, kad iki kaulų smegenų priklauso nerašančiųjų žmonių „Bartlebio kompanijai“ (Bartlebis – H. Melville’io apsakymo personažas, atsižadėjęs rašymo ir pasirinkęs gyvenimą nežinioje). Tą įrodinėdamas „bartlebis“ E. Vila-Matasas prirašo 200 puslapių teksto... Negana to. Gudriai slepiamas autoriaus užmačias išduoda keletas tekstinių pasažų, kuriuose jis atvirai deklaruoja savo tekstocentristinę poziciją. Pirmajame pasaže jis aiškina, kad visa žmonijos kultūra išliko tik dėl rašto, visai užmiršdamas apie dar senesnes tradicijas turinčią žodinę kultūrą. O kito pasažo dalį, manau, tikslinga pacituoti: „Mes visi trokštame išgelbėti savo atmintyje kiekvieną staiga mums sugrįžtantį gyvenimo fragmentą, nors ir koks jis būtų bereikšmis ar skausmingas. Ir vienintelis būdas tai padaryti – užfiksuoti jį raštu. Literatūra, nors ir kaip aistringai ją neigtume, leidžia išgelbėti iš užmaršties visus dalykus, pro kuriuos šiuolaikinis žvilgsnis, kasdien vis amoralesnis, nori praslysti su visišku abejingumu“ (p. 36). Cha cha cha – XIX a. tiesos. Neva kažkoks prirašinėtas popiergalis liudija nemirtingumą ir amžinybę...

Kad ir kaip keista, ši knyga tik patvirtina literatūros negalimumo aksiomą. Pradinės autoriaus megaidėjos – išplėsti kūrybos suvokimo ribas ir pateikti alternatyvią literatūros istoriją – atrodo vertos didžiausių pagyrimų. Tačiau rezultatas, kaip visada, – apgailėtinas. Vietoj filosofinės studijos, kuri idėjų mastu nenusileistų kad ir A. Camus „Sizifo mitui“, turime bulvarinį skaitalą, sudurstytą iš pikantiškų biografinių detalių, populiarių citatų ir paraliteratūrinių intarpų. Po kelių nesėkmingų bandymų aprėpti visumą, E. Vila-Matasas bejėgiškai pasiduoda ydingai šiuolaikinės eseistikos tradicijai – lėkštam fragmentiškumui. Laisvai kaitaliodamas diskursus, atsainiai praslysdamas jų paviršiumi, autorius sukuria chaoso įspūdį, nuo kurio gelbsti tik tradicinė pasaulėžiūra. Nieko naujo. Rašyti metusių ne-rašytojų kohorta galų gale prilyginama ekstravagantiškų išsišokėlių gaujai, o pati nerašymo idėja – keistuoliškam ir tuščiam sumanymui.

Kita vertus, būkime atlaidesni – gal toks ir buvo autoriaus tikslas. Nesugebėjimas apibendrinti, į skaitytojo smegeninę nuolat besiveržiantis išskydusių prieštaringų minčių srautas liudija totalinę literatūros, kaip komunikacijos būdo, bejėgystę. O tokia tekstinė bejėgystė ir komunikacinė negalia gydoma vienintele radikalia priemone – literatūrine eutanazija, t. y. savanorišku rašytojo veiklos numarinimu.
CASTOR&POLLUX
2008-07-28
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2008
Vertėjas (-a): Pranas Bieliauskas
Puslapių: 200
Kodas: ISBN 978-9955-24-832-3
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą