Atėjūnas

Ar rašykai davė tylėjimo įžadus, kad trejus metus nė žodelyčiu knygų erdvėje nemini Makso Frajaus? Kad trejus metus nerašo daugybės susižavėjimo šauktukų ir nuostabos aikčiojimų, kurie sproginėja kitose internetinėse pokalbių svetainėse?

Taigi, jausdama tokią „garbės skolą“, rašau penkis !!! šiai knygai.

Gaila, kad negirdit, kad šaukiu. Nes, pasak Makso Frajaus, jei šauki, vadinasi, egzistuoji. Jei rašau šauktukus, vadinasi, YRA tokia knyga – su nauju keistu pasauliu, kurį norisi pažinti ir atpažinti (kaip smagu kartais sušukti deja vu, perskaičius kokią kultinę frazę, pvz, : Niekas nemiršta pernelyg anksti, visi miršta laiku. Šiaip sau tik katės gimsta. Atsakomybės jausmas – ne patys geriausi migdomieji. Naktį ir liesa boba – antklodė. Šuo iš bado ir varškę ėda).

Kaip supratot, išsamios recenzijos nerašysiu, nes tokioje  pirmiausia turėčiau pranešti savo savarankiškus atradimus, kuriuos, deja, seniai atrado aukščiau paminėti emocingi fantasy žanro gerbėjai:

Pirma. Knygos autorius Maksas Frajus - ne vyras, o rusų rašytoja Svetlana Martinčiuk, gimusi Odesoje, o dabar, tikiuosi, vis dar tebegyvenanti Vilniuje ir savo herojų prototipų surandanti Lietuvos sostinės gatvėse.

Antra. „Atėjūnas” - tai ne vaikiška knyga, nors dar daugelis knygynų darbuotojų nepripažįsta, kad Sigutės Ach viršeliai su didžiaakiais katinais ar ažūriniais žmonėmis  „užaugę” (tai ne tas kartų bendradarbiavimo atvejis, kai „Harį Poterį” skaito ir suaugėliai – Makso Frajaus herojai  keikiasi, geria kibirus a la mūsiškės kavos, laksto be taisyklių savotiškais a la automobiliais, liežuvauja ir be skrupulų aptarinėja lavonus tirdami kriminalines istorijas, tad skaitytojus vaikus paauklėtų prasčiau nei freken Bok).

Trečia. „Atėjūnas” – tai tik įvadas į knygų apie Echo miestą seriją. Pirmoje knygoje pasakojama apie „žemietį” Maksą – nakvišą, žmogų, kuris visą savo gyvenimą grįžęsis blokinių namų butuose, apie ex Homo Sovieticus, emigravusį į sapną ir jame pagaliau realizuojantį savo keistą gyvenimo būdą - per naktis ne tik dirbti slaptuoju veidu, bet ir bastytis su aštrialiežuviais kolegomis po užeigas.

Ketvirta. Daugeliui skaitytojų sunku atsispirti (o ir kam spyriotis malonumams?) magiškojo realizmo, fantastikos, detektyvo ir humoro kokteiliui. Po jo – norisi DAR, todėl ranka (kuri, pasak Echo miesto logikos, turi prisiminti knygą, kurią vartė, ir atvirkščiai), užuot rašiusi  recenziją, suraito parašą po prašymu priimti į „saldžią nelaisvę“ – taip šios knygos skaitymą pavadino iliustratorė Sigutė Ach.

Pabaigoje visgi norėčiau pasakyti, kad ši knyga, be paminėtų privalumų, turi dar vieną, kurį, tikiuos, pranešiu  pirmoji:

Penkta. Šioje knygoje nejaučiamas… prakaitas. Atvirkščiai, išgyvenamas šviežio lengvumo pojūtis, dėl kurio norisi manyti, kad ir autorė, ir dailininkė, ir vertėja Dalia Saukaitytė gimdė šią knygą su  malonumu, mylėdamos keistuolius detektyvus ir jų džiazuojančius katinėlius bei paukštelius, tikėdamos atmintį turinčiais daiktais, laidydamos juokelius ir rasdamos veikėjams ir jų lietuviškiems vertalams taikliausias replikas. Ir tai darė kerinčiai lengvai tarsi kuriamą istoriją gyventų. Puikus laisvės pojūtis.

Ir tūkstantis vampyrų, kaip sako atėjūnas ir jo draugai, jums į „kompą“, jei nepulsit skaityti šios knygos. Šauktukas.